"Vakarų ekspresas". 1991 02 16 ir 19

Dabar sunku pasakyti, kaip evoliucionavo ne pačios meškerės, o žvejybos aistra. Neaišku ir tai, ar iš senovės egiptiečių juokdavosi žmonos, jei jie nuo Raudonosios jūros pakrantės grįždavo tuščiomis. Ir - jei taip - gal tai būdavo paskutinis juokas tų žmonų gyvenime?

Aišku viena - kaip pas mus su žvejyba ant Kuršių marių ledo buvo prieš 25 metus, taip liko ir dabar. Šis fenomenas vertas platesnio aptarimo. Tad leiskite pacituoti kone visą Alvydo Ziabkaus straipsnį apie senovės (1991 m.) lietuvių poledinės žvejybos papročius.

"Man į Klaipėdą"

"Po pietų stiprėjantis vėjas žūklautojų azarto neišvaikė. Bet gūsiai įsismarkavo ne juokais. Štorminis 20 metrų per sekundę vėjas su sniegu vertė žmones iš kojų. Liudininkai pasakojo, kad už kelių metrų nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti.

Kad pakilęs vanduo suaižė ledą, žmonės pastebėjo neišsyk. Pirmieji spėjo peršokti platėjantį plyšį. Pusę ketvirtos apie nelaimę žmonės pranešė Nidos merui. Skubiai buvo organizuotas žmonių gelbėjimas <...>

Tuo metu ant ledo blaškėsi žmonės. Sniegas lipdė akis, nebuvo įmanoma įžiūrėti kelio. Aplink mėtėsi palikti grąžtai, sužvejotos stintos. Nors kai kurie aistruoliai kartu su savimi tempė maišus žuvies. Vienas pagyvenęs žvejys, atokiau į eketę įmerkęs meškerėlę, sėdi sau lyg niekur nieko. Pro šalį skubėdami Nidos gyventojai ir sako jam: "Tėvuk, vyniok meškeres, atskilo ledas, gali baigtis blogai". O jis jiems: "Man į Klaipėdą", ir sėdi toliau. <...>

Tokiems aistruoliams teko nakvoti ant ledo. <...> Visą naktį žmonės degino laužus ir rodė vietas, kur galima išeiti į krantą. Pats Vidaus reikalų skyriaus viršininkas Vytautas Venckus pleškino į orą iš medžioklinio šautuvo - signalizavo pasilikusiems ant ledo. Ištisą naktį dirbo gelbėtojai. Paskutinieji 2 valandą nakties prie Grobšto rago seklioje vietoje išbrido į krantą. Dar 4 žmonės, tiesiog perplaukę properšą, pasirodė ryte. <...>

Naktį pasirodė pirmosios grupės, kurios išėjo į Rusnę. Tačiau garantijų, kad išsigelbėjo visi, nebuvo. Penktadienį pasienio būrio vado Igorio Kiričenkos dėka kariškiai iš Ventspilio atskraidino malūnsparnį. Jis apskrido visą teritoriją ir nukėlė dar tris žmones <...> Malūnsparniui priskridus iki vieno žvejo, šis pasileido į kojas. Teko jį gaudyti.

Visą parą dirbo medikai. Nemažai žmonių buvo nušalę kojas, pirštus. Kol kas tai ir yra visi rimčiau nukentėję, nors Nidos pakelėse dar stovi vieniši automobiliai. Gal jų šeimininkai atsidūrė Rusnėje, o gal ir..."

Moteris - dievybė. Kai nekalba

Taigi, puiki iliustracija, kaip prieš 25 metus stintos nugalėdavo sveiką protą. Suraskite 10 skirtumų nuo dabartinių laikų. Neišeina? Ir neišeis. Yra tik vienas - atsirado mobilieji telefonai, kuriais galima pasikviesti gelbėtojus. Na, gerai, dar patobulėjo tų gelbėtojų technika. Skirtingai nuo pačių poledinės žūklės propaguotojų smegenų.

Bet yra gyvenime dalykų, kurie keitėsi. Dar leiskite pacituoti Ivonos Žiemytės straipsnį apie apsilankymą pas du uostamiesčio menininkus. Jis pavadintas "Vizitas. Pusvalandis po darbo".

"Speigo surakintam senamiesty magėjo staugti stepių vilke. Kojos nešė "Mansardos" laiptais, vaitojančiais it detonuojančio fortepijono klavišai, ant durų mirgėjo užrašai: "Grąžink man Rilkę" ir pan. Valdas Puzonas ir Alvydas Vasiliauskas Mikelandželo skulptūrų pozomis meditatyviai rūkė (opiumą? "Klaipėdą"?). Kaip nekeista, A. V. buvo visiškai apsirengęs, nors šis ir panašūs mechaniniai veiksmai jį nervina.

Kur jūsų paveikslai?! - vis dėlto sustūgau, išvydusi bejėgiškai apnuogintą galeriją.

Du iš jų pavertėm konjaku, o kitus baigia išpirkti. Greit miegosim ant pinigų maišų.

Kaune, Architektų namuose, parodoje-aukcione iki 26-os dar spęs metafizines žabangas žmonėms juodviejų darbai, kurių "neima" joks fotoaparatas, net filmavimo kamera. Tarytum ta kūryba - anomalinė zona.

...Kai baigėsi turkiški cigarai, sudorojom austres, krevetes ir ištuštėjo činzano taurės, alsiai tariau:

Ak, pakalbėkim apie meną... Kad ir - kaip jūsų kūrybinė kraujomaiša?

Vargšelė, kaip tu priklausoma nuo žodžių, - apgailestauja jie, - menas - kai nėr žodžių, skaitmenų. Kai užrašau muziką gaidomis, ji jau sunaikinta, - pacituoja jie kompozitorių, kurio pavardė man per sunki įsiminti. Menas - tai intuicija, jo kalba - nuo japonų hieroglifų iki Eločkos ho-ho!, kuriuo išreiškiama viskas, universaliausi pojūčiai. Apskritai moteris pakyla ligi dievybės, kai nekalba - turbūt tik akimirką, kai atsiduoda meilei.

Toliau pokalbis plėtojamas apie amžinas vertybes ir moterį kaip vieną jų. Buvo mintis surengti parodą homoseksualistams, sukuriant savotišką spalvų dykumą: raudona su raudona, žydra ant žydros.

<...> Paskui nukrypom į juodąjį humorą, paskui į Spinozą ir Co., kai išeidinėjau, V. P. grojo gitara, o A. V. stebeilijosi į sieną, kol ši neišlaikiusi ėmė trauktis. Gatvėje ties manim nutūpė skraidanti lėkštė, viduje tapetai neįtikėtinai panėšėjo į Puzono ir Vasiliausko tapybines vizijas."

Spektaklis apie žvejus

Tiesiog genialu! Kodėl mes taip nebemokame rašyti dabar?! Arba taip, kaip rašė Edas Vaičkus, sužinojęs, kad Klaipėdos dramos teatre bus statomas naujas spektaklis:

"Atrodo, čia gimsta spektaklis, kurio seniai laukta, ir jis reikalingas mūsų miestui. Tai spektaklis apie žvejus. Po velniais, kaip gerai, kad ne apie televizorių gamintojus (nors premjerinio spektaklio rež. Aurelija Ragauskaitė ir gimusi Šiauliuose, bet gal Gytis Padegimas apie tai tegu stato).

Ir visai nesvarbu, kad žvejai žvejos ne Baltijoje, o Adrijos jūroje. Taip pat nesvarbu, kad keiksis žvejai itališkai. Svarbu yra tai, kad apie žvejus. O viso pasaulio jūrininkus ir žvejus kamuoja viena problema. Tai moterys! Kad jas kur!"

Erotiniai mechanizmai

"Yra paklausa, bus ir pasiūla", - toks rinkos ekonomikos dėsnis. Tiesa, rinkos ekonomika iš "brandaus socializmo" besivaduojančiam monstrui pavadinimu TSRS (arba SSRS) 1991 metais dar buvo kaip ožiui nauji vartai, bet gudrūs kapitalistai jau įžvelgė verslo perspektyvų.

"TSRS aš radau tinkamą dirvą", - pareiškė švedų biznierius Olaf Karlsson. Jo atstovaujama Europos koncerno stambi firma "Skandi AG" ruošiasi atidaryti keletą erotinės atributikos parduotuvių, vadinamų seksšopais.

Pagrindinė prekė - mechanizmai, skirti masturbacijai, elektroninės, pneumatinės lėlės - idealios žmogaus kūno kopijos ir daug ko kito.

Tokiu būdu jis nori apsaugoti TSRS visuomenę nuo nusikaltimų. Užsienio statistika teigia, kad tokia prekyba sumažina lytinių nusikaltimų skaičių 18-22 proc." - rašome 1991-ųjų "Vakarų eksprese".

Hmmm... Nėra tikslių duomenų, kiek buvusios TSRS piliečių, tarp jų ir lietuvių, buvo negrįžtamai įtraukti į masturbacijos mechanizmus ar mirtinai sužaloti iškrovos iš elektroninės lėlės, tačiau aišku viena - "seksšopai" nuo lytinių nusikaltimų postsovietinės erdvės tikrai neišgelbėjo. Kad juos kur!