"Vakarų ekspresas". 1990 09 22.

Ar jums buvo taip, kad skaitote straipsnį laikraštyje, ir nieko nesuprantate? Skaitote antrą kartą - nė velnio neaiškiau. Skaitote trečią - rezultatas tas pats.

Taip atsitiko ir šių eilučių autoriui, kelis kartus kramčiusiam titulinį 3-iojo VE numerio straipsnį "Ei, žmonės!", kurio autoriai - redaktoriaus pavaduotojas Kęstutis Oginskas ir reporteris Gintaras Šikšnius. Ir (beveik) nieko nesupratusiam.

"Ar pavyks atsitokėti mums dabar, kai atsidūrėme ekonominės katastrofos epicentre? Suprantama, kad tai panašu į žemės drebėjimą: viskas, kas dar vakar atrodė tvirta ir patikima, pradėjo slysti iš po kojų." Tai - kone aiškiausia šios visiškai neaiškios publikacijos ištrauka, iš kurios, padedami ilgiausių eilių prie parduotuvių nuotraukų, galime bent pabandyti suprasti, kas dėjosi 1990-ųjų rudenį Lietuvoje.

Dar gerai, kad šalia yra kita žinutė, pavadinta "Sėkmingas šturmas": "Rugsėjo 20 d. Lietuvos piliečių šturmo neatlaikė "Saturno" parduotuvės stiklinės durys. Preliminariais duomenimis, aukų nėra. Pardavėjai, išgąsdinti tokio pirkėjų azarto, net nepravėrė antrojo ir trečiojo aukštų prekybinių sekcijų durų. Nepatikrintais duomenimis, šturmuota ne be reikalo - buvo atvežta prekių be važtaraščių". Dabar jau aiškiau, ar ne?

Taip gimė pirmoji akcija "Jamam"...

Pavergė skaitytojus

Tiesą pasakius, šiais laikais "Ei, žmonės!" stiliaus kūryba pačiu geriausiu atveju galėtų pretenduoti į "Nuomonių" puslapį.

Tačiau yra vienas esminis momentas - VE darbuotojai, nesugadinti ilgamečio darbo patirties partinėje "Tarybinėje Klaipėdoje", mokėsi patys iš savęs. Tai buvo laikai, kai laikraščio puslapiuose (deja - o gal laimei?!) buvo leidžiama viskas. Kai nebuvo jokių kanonų, žurnalistinių klišių ir aksiomų. Kai buvo galima rašyti, ką tik nori (išskyrus, aišku, keiksmažodžius). Kai niekas dėl to nepykdavo ir nesikreipdavo į teismą, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ar Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Net neabejokite - būtent todėl VE žaibiškai pelnė skaitytojų simpatijas. Ir būtent todėl šis dienraštis rado vietą po saule Klaipėdoje ir visame krašte.

S. Budino vestuvės

O antrajame 3-iojo VE numerio puslapyje vietą rado dar kelios šiais laikais smarkiai žinomos pavardės. Į redakcijos klausimą "Koks klausimas artėjančioje miesto Tarybos sesijoje yra svarbiausias?" atsakė keli deputatai. Dionizas Varkalis, Leonas Makūnas, Audrius Pauža, Nijolė Požarskienė...

Labai nelinksma tuometinė ekonominė situacija išlenda ir jų atsakymuose. "Alkanas žmogus visada piktas, o piktam viskas yra blogai. Reikia sutvarkyti mūsų prekybą. Ar pavyks tai padaryti, sunku prognozuoti, bet kad parduotuvėse būtų prekių - mes privalome tai padaryti", - vylėsi A. Pauža, dabar, beje, KLASCO generalinis direktorius.

Dar apie pavardes. Savaitgalį besituokiančiųjų sąraše atrandame štai tokią eilutę: "S. Budinas - R. Karnišova". Šiek tiek logikos spėliojant: Budino pavardė nėra labai smarkiai paplitusi, o raidė S... Gal Saulius - toks vardas tais laikais buvo labai populiarus? O raidė R - gal Raimonda? Jei taip, tokiu atveju boulingo "Smūgis" įkūrėjas, buvęs "Regitros" Klaipėdos filialo viršininkas ir dabartinis Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorius savo žmoną Raimondą vedė būtent 1990 metų rugsėjo 22-ąją.

Suaugę su kėdėmis

Štai tokia tikra miesto gyvenimo kronika VE buvo nuo pat pirmųjų numerių. Ir ne tik garsūs žmonės buvo žurnalistų pašnekovai. Jau minėtasis G. Šikšnius naujojo Muzikinio teatro sezono proga pakalbino ne teatro vadovą, vyr. dirigentą ar vyr. koncertmeisterį, o... teatro budėtoją Onutę Antanavičienę.

"Ištikimiausia ir mažiausiai apmokama" teatro darbuotoja pristatyta Onutė neslėpė uždirbanti tiek pat, kiek ir prieš 25 metus - 85 rublius, iš kurių 6 išskaičiuoja valstybė. "Materialia prasme nieko nesitikiu, nes Lietuvos deputatai, savais atlyginimais pasirūpinę, kitiems padėti žadėjo berods kitąmet", - sako budėtoja.

Išties - nedaug kas keičiasi Lietuvoje. Na, gal išskyrus Lenino paminklą, kurį, VE kalbinant Onutę, po Muzikinio teatro langais, dabartinėje Atgimimo aikštėje, dar saugojo sovietiniai šarvuočiai.

O ir tuometinis redaktoriaus pavaduotojas K. Oginskas toli nenuėjo. Straipsnyje "Raudonieji pasieniečiai geriau už lietuviškus valdininkus", kuriame minimas varganas užakęs Šventosios uostas, jis sumalė į miltus Palangos biurokratus. Dabar Kęstutis gyvena Šventojoje (uostas, ten, žinia, tebėra užakęs) ir, atrodo, toliau kovoja su Palangos valdžia...

Na, ir pora įdomių eilučių iš "Savivaldybės kronikos". Pvz.: "Vyko pasitarimas dėl universiteto steigimo Klaipėdoje. Aptarti organizaciniai reikalai". Arba dar įdomiau: "Urbanistikos ir architektūros skyriaus viršininkas A. Mureika išvyksta į Baltijos architektūros trienalę Taline". Įdomu, aišku, ne trienalė Taline, o gerb. Almanto sugebėjimas nuolat kur nors išvykti, bet likti Savivaldybėje. Žinia, dabar jis - Architektūros ir miesto planavimo skyriaus vedėjas...

Norite daugiau pavyzdžių, kad niekas (Klaipėdos valdžioje) nesikeičia? Štai jums ištrauka iš straipsnio apie valdininkų susitikimą su tuomet kaip ant mielių dygusių ir klestėjusių videosalonų savininkais: "Kultūros skyriuje susitiko visi, kam šiaip ar taip rūpi "videolikimas": <...> videosalonų savininkai, miesto Kultūros skyriaus viršininkė N. Laužikienė ir jos pavaduotojas A. Šulcas..."

Spėkite, ką dabar ir kur veikia Nijolė su Artūru...

"Konkuruojančioje firmoje"...

Iš ketvirtojo puslapio sužinome, kad, remiantis NATO ir JAV duomenimis, Sovietų Sąjunga tyliai išveža branduolinį ginklą iš separatistinių (taip pavadintos jos "The Times" straipsnyje) Baltijos ir nepatikimų pietinių respublikų ir kai kurių Rytų Europos šalių.

Na, ir dar svarbi žinia apie tai, kad Holivudo aktorė Džeinė Fonda (Jane Fonda) ne tik pasididino krūtis, bet ir leido grožio chirurgams iš jos kūno pašalinti du šonkaulius - kad liemuo būtų siauresnis. "Noriu nuostabiai atrodyti savo būsimam vyrui Tedui Terneriui" (Ted Turner)", - aiškino ji. Atrodo, chirurgija nepadėjo - 1991 metais įvykusi aktorės santuoka su žiniasklaidos magnatu truko vos dešimtmetį.

Bet grįžkime į uostamiestį. "Konkuruojančioje firmoje" - tokia rubrika ketvirtajame VE puslapyje, o joje - sveikinimas dienraščiui "Klaipėda" su 13 000-uoju numeriu. Hmmm... Jei atmintis neapgauna, "Klaipėda" niekada neatsakė tuo pačiu, ir visą laiką ant naujojo varžovo pylė purvus...

Vaičkaus debiutas

Trečiasis VE numeris garsus ir tuo, kad jame žurnalisto vaidmeniu debiutuoja ne kas kitas, o Gintaras Vaičekauskas. Tuomet dirbęs buriavimo treneriu bei pagalbiniu scenos darbininku Dramos teatre, Gintaras trinktelėjo straipsnį "Buriavimo spindesys ir skurdas", baigiamą klausimu, beje, neretai keliamu ir šiandien: "Galų gale: mes jūrų valstybė ar ne?" Atsakymo, matome, niekas nerado iki šiol.

Rimta? Labai. Bet kol kas tai - ne Edas Vaičkus, o Gintaras Vaičekauskas. ČEV'o eilė dar ateis. Kantrybės šios apžvalgos skaitytojams.

Unikalus šis numeris ir tuo, kad jame pasirodė pirmasis VE istorijoje komiksas. Piešinių serijoje, pavadintoje "Lenino pėdsakais", trimis kalbomis - lietuvių, rusų ir anglų - pasakojama Raudonosios armijos ir klaipėdietiškos "16-osios divizijos" (ne tos, kur su ginklais, o tos, kur su prezervatyvais) susijungimo istorija.

Pabaigai - paskutinio puslapio skelbimai. "Keičiama": "Kooperatinis butas (liko mokėti penkerius metus) į vienkiemį 100 km spinduliu nuo Klaipėdos." Matyt, žmogus suprato, kad kuo toliau nuo sparčiai į Klaipėdą žengiančio laukinio kapitalizmo - tuo geriau. To įrodymas - kitas skelbimas rubrikoje "Parduodama": "Iškvietimas į Austriją 4 žmonėms."

Pažiūrėkite, kaip į Austriją veržiamasi šiomis dienomis. Ir be jokių iškvietimų...