Tarsi daržovių degustacija

"Vakarų ekspreso" inf.

2013-07-21 21:00

Buvau tiesiog nupūstas vėjo į Muzikinio teatro kaimynystėje įsikūrusią "Čili" piceriją. Visi - ir pietaujantys, ir geriantys alų jau vidurdienį, spietėsi viduje. Na, taip ir spietėsi - buvo užimtas kas antras, kas trečias staliukas.

Pasirinkau vietą salės viduryje, nes dauguma staliukų (po to supratau kodėl) prie lango jau buvo užimti. Mane pasitiko žaibiško greičio padavėja. Ji įteikė dienos pietų meniu ir tarė, kad šiandien tiekiama pupelių sriuba. Dar norėjau šio bei to pasiteirauti, bet pakėlęs galvą ir jau puse burnos išsižiojęs, pamačiau, kad jos nebeliko nė padujų.

Turėjau tris pasirinkimus: vištienos salotas, žuvies kotletą ir, rodos, kažkuo įdarytą kepsnį. Pasirinkau, mano nuomone, lengviausią iš tų patiekalų - salotas. Tuomet, kai jau laukiau, kada bus priimtas mano užsakymas, supratau šios sėdėjimo vietos minusą strateginiu požiūriu - niekaip neaišku, iš kurios pusės gali prišokti it kokius startukus avinti mergina.

Nieko prieš Amerikos populiariosios muzikos hitus tikrai neturiu. Tačiau kai skambant "Maroon 5" "Moves Like Jagger" (vos 83 vieta "Billboard" reitinge!) žmonės kalbėdami gerokai pasilenkia virš stalo ir bendrauja pakeltu tonu, to visai nenorėdami, kažkas čia jau ne taip.

Nuspalvinti "savo vasaros" ant stalo gulinčiuose popieriaus lakštuose nespėjau, nes sriuba buvo atnešta labai greitai. Kai ją išvydau, iškart kilo klausimas: "Ar tikrai pupelių?" Na, gerai, kas ieško - tas randa, tad aptikau keletą jų ant dubens dugno.

Į akis negalėjo nekristi riebalais tarsi apšaudyti dubens kraštai. Kažin ar sriuba buvo nešama taip siūbuojant. Didelės detektyvo uoslės nereikia, jog suvoktum, kad tokie pėdsakai lieka po elementarios šildymo funkcijos atlikimo mikrobangų krosnelėje.

Netgi mokyklos valgykloje būdavau klausiamas, ar noriu grietinės. Čia pasirinkimo neturėjau - lėkštėje puikavosi mažiausiai vienas kupinas grietinės šaukštas. Valgymas reikalavo labai mažai pastangų - bulvių gabaliukai tiesiog tirpo burnoje. Mėsa buvo supjaustyta taip smulkiai, jog niekaip negalėjau nuspręsti, ką skanauju.

Taip, man yra tekę valgyti tokios sriubos toje pačioje mokykloje, kur buvau gerbiamas grietinės klausimu, bet tada tikrai būdavau garantuotas, kad ji - tos dienos sriuba. O dabar... Tiesa, petražolės buvo skanios ir šiek tiek pažadino apetitą antrajam patiekalui.

Vištienos salotos sukėlė nuostabą. Mano tradicinis salotų pasaulėvaizdis buvo sugriautas - niekuomet nemačiau jų tokios formos: kauburėlis (kaip pastatytas!), miško paklotė ir dar dvi vienišos pomidorų skiltelės.

Nesu įsitikinęs, ar ingredientų tikrai turėjo būti tiek daug. Kauburėlyje radau virtų kiaušinių, marinuotų agurkų, obuolių, paprikų ir šiek tiek vištienos. Visus skonius į vieną sujungė majonezas, naudotas kaip šio architektūros kūrinio cementas. Beieškant vištienos cementas išsiliejo į visus šonus. Nežinau, kuo remiantis salotos buvo pavadintos "vištienos", bet aš jas pakrikštyčiau "obuolių su majonezu".

Miško paklotėje buvo visko: Pekino ir mėlynųjų kopūstų, gražgarsčių, svogūnų, "Pesto" padažo užuominų. Niekaip negalėjau nuspręsti, kaip derėtų visą tą skonių puokštę valgyti. Viena aišku - šį patiekalą virėjas sukūrė tikrai įvairiapusišką. Salotų niekaip neįveikiau, nes viršijau majonezo dienos dozę.

Padavėja, turinti gebėjimų vienu metu būti dviejose vietose, reagavo taip pat greitai, todėl nei sąskaitos, nei grąžos laukti neteko. Aptarnavimą tik dar kartą pavadinčiau žaibišku.