Skonio reikalas: Pietūs beieškant žodžių reikšmės

Tad eidamas į S. Nėries gatvėje įsikūrusią piceriją "Pipita" buvau apniktas abejonių. Ar čia, be viešojo maitinimo, teikiamos ir kur kas pikantiškesnės paslaugos? O gal man prie (arba ant - jei nevalgyčiau) žlėgtainio flamenko sušoks karšta ispanė? O gal duos pavartyti taip besivadinantį lengvo pornografinio turinio žurnalą? Tada kiek kainuos dienos pietūs?!

Dar kirbėjo mintis, kad ši įstaiga priklauso visai neseniai mūsų ekranuose šmėžavusiam SSC "Napoli" futbolo klubo ir Argentinos rinktinės puolėjui Gonsalui Igueinui (Gonzalo Higuain), vadinamam El Pipita. Šį žodį iš ispanų kalbos galėtume išversti kaip "vamzdelis". Arba Pipos sūnus, mat taip - El Pipa (liet. - didelė nosis) - buvo vadinamas Gonsalo tėvas Chorgė (Jorge).

Trečia versija - gal Pipita buvo slapta lietuvių poeto Butkų Juzės (1893-1947, tikroji pavardė Juozas Butkus), gyvenusio šiame name, mūza, o gal tiesiog meilužė meksikietė - tuo metu, kai poetas dirbo alaus darykloje Čikagoje?

Na, nei pirma, nei antra, nei, panašu, trečia versija nepasitvirtino. Vos prisėdus prie pipitiškų minčių keliančios violetinės spalvos staltiese uždengto stalo priėjusi mergaitė vardu Švyturys (taip buvo parašyta ant jos marškinėlių) pasakė, kad "Pipita" yra "na, tiesiog toks pavadinimas".

Aplinka jaukiame pavėsyje man patiko. Nuo "brukiu" grįsta gatve dundančių ratų garso lauko kavinė atitverta plastikine sienute. Pro jos tarpus galėjau matyti Respublikinę Klaipėdos ligoninę, nors akys mieliau krypo į KU Pedagogikos fakultetą. Nemažai ten buvo pipitų, su kuriomis draugauta. O kur dar bufetininkė Janytė, maldavusi mūsų baigti gerti alų, atstoti nuo žavios indų plovėjos L. ir pagaliau eiti į paskaitas (taip, taip - buvo tokie auksiniai laikai!)... Ir tie patiklūs iš kaimo atvykusių jaunų pirmakursių (bet dar ne pipitų!) žvilgsniai...

Na, bet grįžkime šiapus gatvės, juolab kad ant stalo - stiklinė turbūt nemokamo braškių kompoto ir dubuo su burokėlių sriuba, gana greitai atnešta kitos, kiek vyresnės mergaitės, tačiau kažkodėl irgi besivadinančios Švyturiu.

Ar Pedagogikos fakulteto valgyklos sriuba prieš dvi dešimtis metų buvo skanesnė? Sunku dabar būtų palyginti, bet "Pipitos" burokėliai - tikrai niekuo neypatingi. Tiesiog sriuba su dideliu ledkalniu tirštos grietinės, reikalaujanti ir druskos, ir pipitų. Norėjau pasakyti - pipirų.

Pamatęs kiaulieną, užkeptą su sūriu ir pomidorais (dar galėjau rinktis jautienos befstrogeną), vėl pagalvojau apie valgyklą - toks, sakykime, klasikinis lietuviškas pagrindinio mėsos patiekalo, pašonėje motiniškai priglaudusio bulvių košę ir morkų, kopūstų bei burokėlių kalnelius, vaizdinys. Perfrazuodami Nerijų Kesminą, sakykime taip: tikrai ne "Le Cordon Bleu" serviravimo mokykla.

Pati mėsa, labai kuklaus storumo gabalas, buvo išradingai paslėpta po sūrio ir pomidoro griežinėlių sluoksniu. Ten pat buvo paslėptas ir kiaulienos skonis, tik dar sumaniau - jo rasti beveik nepavyko. Vienintelis čia ingredientas, sužadinęs receptorius burnoje - karšti pomidorai. Sakyčiau, tikri patiekalo gelbėtojai.

Šiaip ar taip, porcijos - tiek sriubos, tiek ir antro patiekalo - buvo nemenkos, todėl "Pipitą", padėkojęs jaunesnei mergaitei, vardu Švyturys, palikau sotus. Ir labai nenuskriaustas - dienos pietūs Butkų Juzės kaimynystėje kainuoja 12 Lt. Sakykime taip (darkart atleisk, Kesminai, už plagiatą): tai - riba, kurios tokio lygio pietūs peržengti šiukštu negali. Šįkart neperžengė, ir tai - jau gerai.

Tačiau gal daug svarbiau, kad čia pasisotinau ne tik maistu, bet ir prisiminimais? Ech, tos pipitos...

Dienos pietūs (12 Lt)

Burokėlių sriuba

Su sūriu bei pomidorais užkepta kiauliena su bulvių koše
Braškių kompotas

Įvertinimas (vidurkis) 3,5
Maistas 3 šaukštai
Aptarnavimas 4 šaukštai
Aplinka 4 šaukštai

Pagarbiai - V. V.