Skonio reikalas: Kiniški pietūs su ne kiniška sriuba

V.V.

2013-06-04 16:59

M. Mažvydo alėjoje įsikūrusi "Kinų sienos" kavinė tapo antrąja, kurią aplankėme "Vakarų ekspresui" atnaujinus rubriką "Skonio reikalas".

Iki kavinės kartu su kolege atkulniavome likus dešimčiai minučių iki vidurdienio. Tuomet čia buvo užimti trys staliukai (tiek patys stalai, tiek kėdės - įprasti, patogūs, bet niekuo neišsiskiriantys). Prie dar vieno staliuko sėdėjo kinė - galbūt restorano savininkė ar darbuotoja, o gal ir turistė.

Pirmiausia į akis krito nenuvalytas stalas - ant jo mėtėsi sukibusių ryžių gabaliukas. Kadangi abu nesame labai priekabūs, nuo jo nepasitraukėme, kolegė pati su servetėle nuvalė tuos ryžius. Be to, šis staliukas buvo vienintelis iš visų aplinkinių, ant kurio buvo padėta padažų.

Aplinką čia puošia ir iš pakabintų vazonėlių svyrančios surfinijos, ir iš lauko pusės ant žemės pastatytuose metaliniuose loveliuose augančios našlaitės. Kavinė apjuosta stikline siena, kuri puikiai apsaugo nuo vėjo, o nuo saulės pasislėpti galima prie bet kurio staliuko, nes virš visų jų yra ištisinis stogas.

Maloni ir gražiai besišypsanti padavėja (gaila, kad neturėjo kortelės su vardu - savininkai dabar nežinos, kuri taip mielai aptarnauja klientus) meniu atnešė labai greitai. Dienos pietų meniu sąraše - 15 patiekalų kompleksų, kainuojančių 13-14 litų. Padavėja paaiškino, kad antradienį dienos pietums patiekiama sriuba su kiauliena ir... bulvėmis. Kažkaip visai ne kiniškai, bet neatsisakėme paragauti. Beje, jei sriubos nevalgytume, dienos pietūs atsieitų litu pigiau.

Tarp siūlomų patiekalų dienos pietums buvo ir jautienos liežuvis su daržovėmis, ir antiena, ir karpis (visus atsiminti sunkoka). Kolegė nusprendė išbandyti jautieną su baklažanais, o aš - jūros gėrybes sojos padaže.

Sriuba ant stalo garavo nepraėjus nė dešimčiai minučių. Labai tiršta - kopūstų tikrai nepagailėta. Kiaulienos irgi neteko ieškoti - jos gabaliukų tikrai buvo. Tačiau abu sutarėme, kad druskos tikrai per daug. Manau, kad kur kas geriau leisti pačiam klientui įsiberti druskos papildomai, jei jam jos trūksta, negu taip smarkiai persūdyti.

Antruosius patiekalus padavėja atnešė dar nebaigus sudoroti sriubos. Taigi reikėjo pasiskubinti ją suvalgyti, kad neatšaltų pagrindinis maistas.

Pradėję valgyti vėl priėjome vieningos nuomonės - žymiai tiksliau būtų šiuos patiekalus vadinti "baklažanai su jautiena" ir "kiniški grybai bei daržovės su jūros gėrybėmis". Aišku, stebuklo dienos pietums gal ir neverta tikėtis, bet daržovių ir mėsos ar jūros gėrybių proporcijos galėtų būti bent jau apylygės, o ne maždaug 1:3.

Taip pat kartu vieningai nusprendėme, jog vietoje lėkštėje patiekiamų kopūstų ir morkų salotų su plonyčiais, sliekus primenančiais makaroniukais, geriau jau būtų daugiau ryžių, nes dabar keptas morkas praktiškai tenka užkąsti šviežiomis... Beje, ryžiai skanūs, prie visų patiekalų jie patiekiami sumaišyti su kiaušiniu.

Papietauti pavyko per pusvalandį. Sąskaitos, kaip ir patiekalų, sulaukėme labai greitai. Tiesa, jos belaukiant ant stalo pasigedau dantų krapštukų.

Išeinant iš kavinės jau buvo užimti apie trečdalis staliukų.

Kolegė soti pasijautė dar nebaigusi visos porcijos, o mane malonus, bet nemigdantis sotumo jausmas aplankė po keleto minučių, vos grįžus į redakciją.

V. V.