"Skonio reikalas" baigtas prie Santuokų rūmų

"Vakarų ekspreso" inf.

2013-08-29 20:01

Pabandžiau suskaičiuoti, kiek miesto centrinėje dalyje yra kiniškų patiekalų restoranų. Ir pamečiau skaičių. Bet aišku, kad visų jų šią vasarą tikrai neaplankiau, tad paskutinę projekto "Skonio reikalas" dieną nusprendžiau papietauti būtent viename iš jų.

Apsisprendimą lėmė ne tai, kad skrandis buvo ištroškęs rytietiškų patiekalų, o kitas dalykas - atstumas, mat restoranas "Feniksas" yra visai netoli "Vakarų ekspreso" redakcijos, S. Šimkaus gatvėje, greta Santuokų rūmų.

"Fenikso" lauko kavinės padalintos į dvi dalis. Vienoje, kurią nuo gatvės skiria tik šaligatvis, stovi tik pora staliukų, o kita įrengta vidiniame kieme. Nežinojau, kad šioje vietoje jis yra, bet su kolege nusprendėme prisėsti būtent jame.

Nepasakytum, kad papuolei į kinų restoraną. Į akis visų pirma krenta žalia spalva: nevienodi reklaminiai skėčiai, ant žalio dirbtinio kilimo įrengta nemažą dalį erdvaus kiemo užimanti vaikų žaidimų aikštelė. Ramu, tik šiek tiek gaudė akių lygyje ant restorano sienos pritvirtintas ventiliacijos sistemos mechanizmas, bet jis neužgožė muzikos - "popso", nors ir ne kiniško. Tik po to suskambo rytietiškos melodijos.

Sąsajas su tolimąja šalimi primena tik raudonos padavėjų palaidinės, padabintos Rytų šalims būdingais ornamentais.

Dėl dienos pietų galvos sukti nereikia, nes ant kiekvieno staliuko yra valgiaraščiai su kasdieniais pasiūlymais: sriuba ir apie 10 antrųjų patiekalų. Iš karto pastebėjau, kad jų kainos mažesnės nei artimiausiuose kiniškų patiekalų restoranuose.

Užsisakiau menkės sriubos ir traškios, aštrios kiaulienos su česnakais.

Sriuba atkeliavo spėjus sumirksėti gal kokius tris kartus. Ji man priminė tradicinę lietuvišką žuvienę, bet buvo pagardinta kažkuo, kas mūsų virtuvėje neįprasta. Nesugebėjo skonio receptoriai atspėti kuo.

Padavėja neilgai trukus atnešė ir didžiulę lėkštę su antruoju patiekalu. Į akis iš karto krito neįprasta keraminė lėkštė - ji padalinta į atskiras dalis. Vienoje iš jų - kiauliena, kitoje - ryžiai, trečioje - salotos, o per vidurį įdėtas ryžių miltų paplotėlis.

Ėmiau valgyti, o kolegės užsakymas vis dar nebuvo išpildytas, tad jai liko tik varvinti seiles bežiūrint į mane. Minus vienas šaukštas aptarnavimui: kitą kartą maistą atneškite kartu, nes alkanas žmogus yra piktas, o piktas žmogus yra neprognozuojamas.

Savo pasirinkimu likau patenkintas: nevertinau kiekvienos dalies atskirai, o bendras įspūdis (skonis ir porcijų dydžiai, kainos) buvo net labai geras.

Po pusvalandį užtrukusių pietų paprašėme "paskaičiuoti", taip nustebinę padavėją.

"Taigi Jūsų 13, o Jūsų - 14", - atsakė ši, nužvelgusi mus kaip elementariausio sudėties veiksmo nemokančius beraščius.

Ech, brangioji, negi nesupratai, kad taip dažnai prašoma sąskaitos? Nepyk, teks atimti dar vieną šaukštą už aptarnavimą.

Nepaisant to, ilgai negalvodamas nusprendžiau čia sugrįžti, kaip kiti grįžta į už masyvios, grafičiais išmargintos mūrinės tvoros esančius Santuokos rūmus. Ne per dažnai, juk kas per daug, tas nesveika, bet gyvenimą paįvairinti kartais reikia.

Ką gi, visą vasarą trukęs ir didžiulio skaitytojų susidomėjimo sulaukęs "Vakarų ekspreso" projektas "Skonio reikalas" baigiasi. Juk šįkart lankytos tik lauko kavinės, o jos netrukus baigs savo veiklą - kas iki kito sezono, kas - visam laikui (tikėkimės, ne dėl mūsų įvertinimų). Už įvertinimus pagirtas, peiktas ir keiktas V. V. primena, kad dėl skonio nesiginčijama, bei pažada, jog ateityje "Vakarų ekspresas" pratęs populiarų projektą - valgyti juk reikia, ar ne?