Pietūs su profesionalaus aptarnavimo prieskoniu

V.V.

2013-07-11 17:12

Didžiulę klaidą daro tos kavinės, kurios taupumo sumetimais dirbti padavėjais samdo nepatyrusį jaunimėlį. Tuo įsitikinau ketvirtadienį, kai užsukus pietų į restorano "Ararat" lauko terasą mus pasitiko šios profesijos asas. Tobulas aptarnavimas - buvo šių pietų "vinis". Esant tokiam aptarnavimui net pietūs vienumoje neprailgtų.

Pietaujančių "Ararat" lauko terasoje buvo nedaug - įtariu, kad priežastis labai žemiška - kainos čia nėra pačios mažiausios. Visgi vakar man nebuvo gaila nė vieno čia išleisto cento.

Neslėpsiu, prie įėjimo lentoje surašytų patiekalų, ypač sriubų, kainos privertė stabtelėti: pomidorų sriuba - 7 Lt, charčio - 12 Lt, makaronai su Bolonijos padažu - 12 Lt.

Taičiau, kai prie durų mus plačia šypsena pasitiko gerai uostamiestyje žinomas padavėjas, abejonės akimirksniu išgaravo. Visuomet džiaugiuosi, kad padavėjas puikiai žino, kas vyksta virtuvėje ir gali patarti, ką užsisakyti.

"Charčio - labai gera, virta su aviena. Pomidorų sriuba gaminta iš šviežių pomidorų, prieš tai juos apkepė orkaitėje, nulupo, sutrynė..." - pradėjo pasakoti padavėjas ir pajutome, kaip seilės pradėjo kauptis burnoje.

O jei nevilioja makaronai, jis rekomendavo rinktis liuliakebabą, kurio kaina tokia pat - 12 litų. Žinoma, lankantis armėnų virtuvės restorane tiesiog privaloma paskanauti ant žarijų keptos mėsos, todėl šiuo pasiūlymu susigundėme.

Niekada nebuvau Armėnijoje, bet panašu, kad "Ararato" lauko terasa padeda nusikelti į šią šalį nors trumpam. Ant medinių grindų padengti margi rytietiški kilimai, nuo saulės, be dryžuoto tento, slepia ir palubėse besivyniojanti lapija, betrūksta, kad ant šakelių sirptų vynuogių kekės...

Tai, kad esame Rytų restorane, bylojo ir ant stalo stovintys reklaminiai stoveliai, siūlantys išbandyti įvairių kaljanų skonį: obuolių, o gal vyno ar pieno? Akį patraukė virš galvos kabantis neįprastas šviestuvas, pagamintas iš armėniško vyno butelių nupjautais dugnais. Aplinka neįprasta, labai jauki ir visiškai neįpareigojanti.

Galantiškai ir žaismingai padavėjas atnešė po stiklinę vandens, netrukus ant stalo garavo didžiulis dubuo tirštos pomidorų sriubos su faršu. Šalia padėtas gardus mažytis sluoksniuotos tešlos pyragėlis su sviesto bei žolelių įdaru. Taip - ši sriuba tikrai verta 7 litų, net ir tuo atveju, jei būčiau nežinojęs, kaip ypatingai jai buvo ruošiami pomidorai.

Besimėgaujant pirmu patiekalu linksmuolis padavėjas atnešė ant stalo du dubenėlius šviežių daržovių, pagardintų žolelių ir aliejaus užpilu. Netrukus gavome ir pagrindinį patiekalą. Tiesa - vizualiai liuliakebabas neatrodo patraukliai ir apetito nežadina, bet skonis buvo visai nieko: ant iešmo kepta malta mėsa gana sultinga ir jos tikrai daug. Šalia patiekti ryžiai vidutiniško skonio (palyginti su valgytais kavinėje "Klevo lapas". - Aut. past.), bet padažas vertas aplodismentų - gardžiuodamasis įsivaizdavau, kaip virėjas pats trynė pomidorus, dėjo prieskonių, žolelių...

Pietūs, pagardinti smagių padavėjo juokelių, paliko labai malonų įspūdį. Taip, galbūt čia pietauti kasdien ir - ne kiekvieno kišenei, bet nors kartais čia sugrįžti labai norėtųsi.