Atostogų pojūtis ir naminė virtuvė

V. V.

2013-08-28 18:32

Ar Klaipėdoje žinote daug vietų, kur papietavus dar ilgai nesinori išeiti? Ir nebūtinai dėl maisto, greičiau dėl ore sklandančios keistos energetikos, kuri priverčia pamiršti darbus, rūpesčius. Ir keisčiausia - dėl nekasdieniškos sąskaitos už pietus nebesuki sau galvos. Tą akimirką atrodo, kad viską sau gyvenime gali leisti.

Tokie, sakyčiau, ypač malonūs pojūčiai užvaldė vakar, kai papietauti užsukau į pačioje miesto širdyje - šalia Teatro aikštės veikiančio restorano "La Cle" lauko terasą.

Kodėl čia nepietauju dažnai? Manau, kad šis restoranas priskirtinas brangesniųjų kategorijai. Kita vertus, dienos pietų kaina labai nesikandžioja - sriuba ir antras patiekalas kainuoja 16 litų. Visgi kasdien išleisti pietums tokią sumą pinigų gali ne kiekvienas mirtingasis. Stebėdamas vakar čia pietavusiųjų kontingentą padariau išvadą, jog "La Cle" mėgstamas vadinamosios uostamiesčio grietinėlės bei užsieniečių.

Antra priežastis, kodėl šiame restorane lankausi retai, dar žemiškesnė - ne kartą teko nusivilti, kai pietų metu čia paprasčiausiai neradau nė vienos laisvos vietos. Vakar pagaliau pasisekė.

Viskas šiame restorane man asocijuojasi su atostogomis ir užsieniu. Betarpiškas, neįpareigojantis ir su polėkiu interjeras. Lygiai toks pat aptarnaujantis personalas. Apgalvotos nuotaiką keliančios detalės. Pavyzdžiui, viduje vidury salės esantis duonos raikymo stalas, kur labai norėdamas gali pats prisiraikyti prancūziško batono. O sąskaitos atnešamos ne iki gyvo kaulo įgrisusiame dėkle, o metaliniame kibirėlyje.

Lauko terasos baldai - gana asketiški, tačiau jaukūs. Nieko įmantraus, tačiau aplinka dvelkia geru skoniu.

Iškart į akį krito ir išskirtinė padavėjų apranga. Patartina juos nužvelgti iš nugaros. Vienai merginai ant nugaros surašytas mini meniu su kainomis, kito nugara skelbia, kad šio restorano virtuvė - kūrybinga, trečias nugaros taip ir neatsuko...

Nors skelbiama, kad "La Cle" virtuvė kūrybinga, vakar pietaujant didesnės kūrybos nepastebėjau. Pietų patiekalus labiau vadinčiau "naminės virtuvės" atstovais. Tai greičiau pliusas nei minusas, nes restorane valgyti kaip namie - didžiulė vertybė.

Pomidorinė sriuba su kalafiorais - tiršta, švelnaus skonio, tačiau ypatingais pojūčiais gomurio neapdovanojo. Situaciją gerino prancūziškas batonas su žolelėmis gardintu sviestu.

Taip pat pietų komplektui buvo patiekiamas menkės kepsnys džiūvėsėliuose su šviežiomis bulvėmis, agurkais bei svogūnų padažu. Vaizdas - žadinantis apetitą. Mėgstu, kai patiekalai dedami į dideles stilingas lėkštes. O štai dėl skonio negalėčiau rašyti didžiausio įvertinimo. Pirmiausia dėl to, kad apkepant virtas bulves vietomis jos prisvilo. Visi žinome, kad apkepusio ir prisvilusio maisto skonis skiriasi kaip diena ir naktis. Menkė pasirodė kiek per sausa, ko gero - perkepta. Gerai, kad buvo aplieta gardžiu grietinėlės padažu su kepintais svogūnais, kuris situaciją sušvelnino.

Į padanges valgydamas tikrai neišskridau, bet pietūs buvo malonūs ir dėl aplinkos, ir dėl itin malonių padavėjų. Pietų metu jų buvo priėję net keli - kiekvienas pasiteirauja, ar nieko netrūksta, atnešę patiekalą pasiūlo šviežiai maltų pipirų iš gigantiškos grūstuvės, o pavalgius siūlo nepabėgti, dar paragauti deserto, kavos. Nuo tokio dėmesio pamiršti, kad pietų pertrauka eina į pabaigą ir tavęs laukia krūva darbų. Gal ir gerai - mini atostogos pietų metu dar niekam nepakenkė.