Žmonės, kuriems globotiniai dovanoja angelų statulėles

Nuo pat ryto į jo kabinetą ateina žmonės su savo rūpesčiais ir didelėmis problemomis, kai būna įsiskolinę antstoliams, kai jiems nubraukiama visa socialinė pašalpa ir lieka be cento, kai reikia išrūpinti geresnį būstą ar jiems įveikiamą darbą. O vėliau socialiniai darbuotojai važiuoja autobusu arba eina pėsti į namus, kai globotiniai ilgiau nepasirodo ar neatsiliepia telefonu.

Mes kartu ėjome su Sauliumi ir beldėmės į trejas duris. Deja, niekas jų atidaryti nenorėjo. Socialiniam darbuotojui skambino viena mergina, tačiau nekalbėjo.

Kai nekalba - tai pagalbos šauksmas

"Tie, kurie pas mus dažnai apsilanko, tampa kovotojais, išmokstančiais savimi pasirūpinti, tampa savarankiškesni, ir kitiems likimo draugams pataria, kaip gauti pašalpas. Kai kurie būna impulsyvūs, ir kuo labiau karščiuojasi, ginčijasi, tuo problemos tik eina gilyn.

Kiti graužiasi, kad kaimynai į juos atšiauriai žiūri, bijo savo vaikus išleisti į laiptinę. Būna, kad žmogus praranda atmintį, nebegali susimokėti mokesčių, nusipirkti maisto", - įvairias gyvenimiškas situacijas vardija S. Liekis.

Mieste yra daugiau nei tūkstantis žmonių, kuriems neišvengiamai reikia gydymo ir pagalbos. Socialinis darbuotojas iš skambinančiojo balso intonacijų supranta, jog nutiko kažkas negera. Jų ieško, domisi, kaip sekasi, prižiūri, kad išgertų vaistus. Paūmėjus ligai pablogėja gyvenimas, žmonės su savimi nesusitvarko ir klimpsta į dar didesnes socialines problemas.

"Daugėja žmonių, kuriems reikia kompleksinės pagalbos, padėti buityje ir kitų paslaugų. Taip pat kalbamės su ligonių artimaisiais, kaimynais, žiūrime, kad vieni kitų neskriaustų. Juk mūsų globotiniai - rizikos grupė. Kartais tenka į butus veržtis jėga, pasitelkus policijos pareigūnus ar ugniagesius: kai jie gali sau pakenkti arba nugrimzta į tokią depresiją, jog įstengia tik gulėti ir žiūrėti į vieną tašką ant lubų.

Tokius žmones, kurie liaunasi valgę, vežame į psichiatrijos ligoninę. Mes išsirūpiname, kad ligoniukai galėtų neįgaliųjų dienos centre prasmingai leisti laiką, suteikiame informaciją, kur ieškoti pagalbos, pagaliau, kad į jų namus ateitų slaugytoja", - sakė socialinis darbuotojas.

"Niekas už mus geriau nežino jų istorijų"

Ne su visais jis ir jo kolegos tampa draugais ar beveik tampa jų šeimos nariais. Kai kurie globotiniai ant socialinio darbuotojo ir kirviu ar peiliu užsimoja, ir grasina nuplikyti verdančiu vandeniu, baudžiasi įspirti, gatvėje pamatę pjudo šunimi. Kartais reikia būti geru diplomatu, kad patektumei į įtarios močiutės butą.

NEĮSILEIDŽIA. "Kai kada ligoniai sako, kad nori, jog pas juos ateičiau tik aš, o ne kas kitas. O kai liga paūmėja, tenka kviestis policininkus ar ugniagesius, kad patektume į butą ir išgelbėtume badaujantį ir kenčiantį žmogų", - sako Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas Saulius Liekis.

"Tačiau tokių atvejų nedaug. Tie, kas geria vaistus, tampa mūsų draugais, merginos klausinėja, ar esu vedęs, ar turiu vaikų, tikisi asmeninio pokalbio. Tada žinia apie mūsų bendravimą sklinda iš lūpų į lūpas, ir jie mus arba vienas kitą apkabina, išsipasakoja, išsiverkia, susitaiko su liga, su kuria reikės visą gyvenimą gyventi. Aprimsta suicidinės mintys ir ketinimai. O kartais išgirstame, kad žmogus bandė nusižudyti nepakęsdamas giminių žiaurumo ir pašaipų", - pasakoja Saulius.

Paklaustas, kodėl pasirinko tokį darbą, kur yra nemažai rizikos, tačiau jokių aukso kasyklų, S. Liekis sako, kad taip tikriausiai likimas lėmė. Norėjo studijuoti psichologiją, nes "kiekviename žmoguje slypi deimantų kasyklos". Bet pasirinko socialinį darbą, bibliotekoje aiškinosi, kas tai yra, o kai sužinojo, jog jo studijų metu įgyjama daug teisės ir psichologinių žinių, nebeabejojo.

"Kai 1997 metais pradėjau dirbti, man ta sfera dar labiau patiko. Išmokau bet kokioje situacijoje prisitaikyti, surasti išeitį, į viską žiūrėti laisviau. Mano pareigos išugdė toleranciją, pakantumą, humoro jausmą. Kad suprastum tuos žmones, reikia daug kuo domėtis. Sekti, kokia socialinė politika mieste, kas kur vyksta, kur gauti drabužių iš labdaros.

Kai reikia, padedame žmogui įsikurti globos namuose, atstovaujame teismuose jo interesams, kai nustatomas kurio neveiksnumas ir globa. Taip būna, kai nustatoma silpnaprotystė, Alzheimerio liga. Dalyvaujame teismuose, kai giminės manipuliuoja ligoniu, nori užgyventi jų turtą, kai nepagrįstai kaltina. Mes žinome jų istorijas, ir kartais nesutinkame su tuo, kad būtų apribotas veiksnumas. Globėjas negauna atlygio, ir turtas jam neatitenka, tik savo vardu atidaro sąskaitą.

Būtų gerai pakoreguoti Civilinį kodeksą, kad pripažintas ribotai veiksniu žmogus galėtų sudaryti sandorius, kad jo parašas galiotų", - pastebi socialinis darbuotojas.

"Su tokia negalia sunku gyventi, gerai, kad kaimynai imasi globoti. Suprantame ir ligonių artimuosius: pirmieji būna neramūs naktį, šūkauja, triukšmauja, išgeria, tad išvargina, nesunku netekti kantrybės. O kartais būklė pasidaro tokia, kad kaimynus pradeda matyti kaip demonus, vienas vyras juos net filmavo.

Kaimynai būna ir geranoriški, prieš daugelį metų pranešė mums, kad pas neįgalią bejėgę moterį ateina vyrai ir ja naudojasi. Kreipėmės pagalbos į teisininkus. Gaila, netrukus bėdulė numirė", - sakė pokalbininkas.

Pasak jo, kai pasidaro per daug sunku, patarimais ir palaikymu sušildo kolegos.

Psichikos sveikatos centre yra savanoriškas pacientų klubas "Saulėgrąža". Susirinkusieji žaidžia su dėlionėmis, kalbasi apie viską, filosofuoja dalyvaujant socialiniam darbuotojui. Vieni kitiems pataria, kur nusipirkti sveiko maisto, pigesnius batus. Kartais užsimezga vyro ir moters draugystė, jausmai. Lankosi ir aukšto intelekto, baigusieji universitetus žmonės, kurie turi dvasios sutrikimų. Pernai buvo muzikos terapijos užsiėmimai, net veikė dramos būrelis, ir buvo nuostabu, kai ligoniai, turintys sunkią negalią, dirbdami su profesionalia režisiere, įsiminė sudėtingus tekstus, pastatė sudėtingą pjesę su gilia mintimi. Spektakliai rodyti ir Psichiatrijos ligoninės Vaikų skyriuje, suteikė mažiesiems daug džiaugsmo. Deja, kai kurie aktoriai jau išėjo Anapilin.

"Šiais metais darysime dailės terapiją. Turime muzikantų, instrumentų. Be to, žmonėms su psichikos negalia rengiami nemokami užsiėmimai sporto klube.

Negalime gyventi už žmogų jo gyvenimo, giliai priimti jo problemų, bet labai svarbu palaikyti ryšį", - sako savo darbo entuziastas.