"Nesame nei dievai, nei žmonių likimas"

"Nesame nei dievai, nei žmonių likimas"

"Kiekvienas mūsų į situaciją reaguoja skirtingai, bet nemačiau, kad atskubėjęs į įvykio vietą ugniagesys nosį krapštytų. Reikia išlaikyti šaltą protą, kad nepradėtum panikuoti ir pasirinktum geriausią taktiką", - sakė Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos I komandos skyrininkas Jonas Baliutavičius, kurį kolegos vadina legenda.

Kuklus žmogus, paklaustas, kiek žmonių gyvybių išgelbėjo per 20 ugningo darbo metų, sako, jog jo darbas yra komandinis, tad vienam prisiimti kokius nors nuopelnus būtų neteisinga.

Iki 55 metų

Dirba ugniagesiai parą, po to trys būna laisvos. Diena prasideda rikiuote, paskui patikrinama technika, švirkštai. Iš Europos Sąjungos gauta išties įspūdingos technikos, naudojamos net ekologinėms avarijoms įveikti, susemti išsiliejusią naftą, statyti užtvankoms, plėstuvai-žnyplės, mašinos su didelės talpos kameromis, keltuvai, galintys pakelti gelbėtojus į 55 metrų aukštį, vandens rogės.

Ugniagesių sveikata atidžiai tikrinama, jie turi būti akyli ir ausyli, o psichiką tiriančių tekstų yra šimtai. Deja, bet nėra mobiliosios krizių įveikimo komandos, kaip kitose šalyse, kur sukrėtimą patyrusiems pareigūnams - pasieniečiams, policininkams, ugniagesiams suteikiama psichologinė pagalba.

Statutas leidžia dirbti ugniagesiu iki 55 metų.

Išgirdę aliarmą, ugniagesiai privalo per minutę išvykti į įvykio vietą. Pavasarį ugniagesiams darbo netrūksta, nes niekadėjai sukelia gaisrą degindami šiukšles, įsiplieskia apleisti pastatai.

NAUJOKAS. "Aš džiaugiuosi, kad sugrįžau į Lietuvą ir radau neeilinį darbą", - sakė ugniagesys Darius Macijauskas.

Iš vandens - į ugnį

Jonas sakė, jog pareigingumas, drąsa ir atsakomybė jo darbe yra svarbiausi.

"Bet kokioje situacijoje, kai gresia pavojus žmonių gyvybėms ir turtui, kiekvienas turime rasti savy jėgų mobilizacijai, kai kurie gal daro per daug judesių, bet visi stengiasi. Kai kurie vyrai neprigyja per metus ir išeina, gal atlyginimas per mažas, gal darbas per daug purvinas, nes tenka ir stogais pasikarstyt, ir stresą patirti, naktimis pašokinėti, ne visus tai vienodai veikia. Turime poilsio patalpas, bet visai nenusirengiam, pasigirdęs aliarmas kaip šlapiu vandeniu perlieja, ir žinai, kad ne į pirtelę bėgsi su draugais, o kažkas kažkam atsitiko. Jaudulys neišvengiamas", - sakė Jonas, tarnavęs karo laivyne, kur vyko narų kursai.

Kaip egzotiką jis prisiminė sovietinę techniką, rusiški zilai pavesdavo, buvo vargo juos prižiūrėti.

"Bet aš manau, kad svarbiausias vis dėlto žmogiškasis faktorius, smegenys, požiūris, taktika, strategija. O darbo formulė paprasta: išgelbėti, sustabdyti, neleist išplisti ugniai ir užgesinti. O kaip atliksi užduotis - tavo pasirinkimas", - sakė pokalbininkas.


Išbandymai

"To "ekstrymo" yra, kai matai, jog žmogus, kurio artimieji ar namai sudegė, eina iš galvos, tai - didžiulis sukrėtimas. Svarbu, kad mums nepersiduotų. Pastebėjau, kad jei viską padarei, kas įmanoma, jeigu ir nepavyko išgelbėti žmonių gyvybių, nelieka didesnės graužaties. Bet jeigu liktų abejonė, jog galbūt ne tokią taktiką pasirinkau, tada kaltės jausmas būtų begalinis. Mes nesame Dievas, nesam likimas", - sakė ugniagesys, kuriam per tiek metų teko patirti kraupių įvykių.

"Autoįvykių metu tenka išlaisvinti iš metalo gniaužtų ir gyvus, ir negyvus žmones. Kiekvienai ugniagesių pamainai tą teko patirti. Bet būna ir tikrų džiaugsmo akimirkų. Kartą maža mergaitė skendo. Ji jau buvo gyvenimo mėtyta vėtyta. Kol jos globėja rengėsi, vaikas ledu pasileido per Danės upę. Ji įsmuko į properšą, buvo labai išsigandusi, man ausyse skamba jos balsas, kai artinausi: "Dėde, dėde..." Laimė, galvytė laikėsi, nes pūkuota striukė pūtėsi, laikė ją kaip naro kostiumas. O tada dar nebuvo vandens rogių su specialiomis ylomis irtis - nei paplaukt, nei pačiuožt", - sakė J. Baliutavičius.

Kai žmonės įsmunka po ledu, narai susikviečia visus, kurie buvo su juo, susodina į tas pačias vietas ir jų liudijimus suveda į optimalų variantą, nes ant vandens klaidingai atrodo atstumai.

"Tuomet stengiamės susiaurinti paieškų vietą, visų išklausę padarome išvadą, kur didžiausia tikimybė atrasti skenduolį, ir šukuojame metras po metrą. Matomumas mūsų vandenyse prastas, gerai, jeigu savo nosį matai, yra virvė, ja signalus perduoda ugniagesys ant kranto, matantis kylančius burbulus iš naro, esančio vandenyje. Stengiesi susikaupti ne tiek galvodamas apie tai, ką rasi, nes reikia sekti savo būseną, kvėpavimą. Vaikštai pagal kolegos signalus", - sakė Jonas.

"Stengiamės nerizikuoti, nes žuvęs gelbėtojas jau nereikalingas, tik kai pats esi saugus, gali padėti", - sakė pokalbininkas.

Pasak jo, ilgiausi gaisrai būdavo statomuose, remontuojamuose laivuose. Ačiūdie, paskutiniu metu jų sumažėję, privačius laivus labiau saugo, o tarybiniais laikais, žinia, kiekviena pamaina kartą per metus gelbėjo laivą, dirbo po 10, ir po 15 valandų. Jonui su komanda teko žmonių iš degančio laivo išgelbėti. Sunku kovoti su liepsnomis uždarose patalpose, kur patalpų išsidėstymai sudėtingi, triumai, trapai, labirintai, aukšta temperatūra, dūmai laikosi, neįmanoma greitai išvėdinti.

J. Baliutavičius pasakojo, kad ekonominės blokados laikais, kai buvo šildymas nutrūkęs, asocialūs žmonės buvo vonioje laužą susikūrę. Ir dabar dar žiemą velnių prisigalvoja, šildosi žvakėmis.

Jo kolegos yra patyrę ir traumų, lūžių, išsinarinę koją, užgavę stuburą, bet profesinių ligų nevardijo: kai būna daug dūmų, ypač kai dega plastmasė, tam yra specialios kaukės, oro balionai, tačiau jos yra veiksmingos valandai, o jei darai staigius judesius, ką neši, keli, išnaudoji rezervą per 15 minučių.

Pamaina

Pratybų metu kalbinant J. Baliutavičių pavyko "ištardyti" ir gaisrininką gelbėtoją Darių Macijauską.

"Į Lietuvą iš svečios šalies, kurioje dirbau, sugrįžau išgirdęs, kad yra tokie ugniagesių mokymai, kur vaikinai gali stoti ką tik baigę vidurinę mokyklą. Trunka jie 9 mėnesius, o jeigu esi baigęs aukštąjį mokslą - trumpiau. Daugiausiai mokėmės gesinimo, buvo labai daug praktinių užsiėmimų gelbėtojų mokykloje Valčiūnuose, buvusiame poligone", - pasakojo vyras, kuris ir iki mokymų sportavo, kilnojo štangą.

"Iš pradžių buvo baisoka, paskui net malonus darbas: kai sėdi į autofurgoną, paragauji adrenalino. Pirmasis "krikštas" man buvo gesinti šiukšliadėžę, o prie uždūmintų patalpų mokykloje pripratino. Kai atėjau dirbti į Klaipėdą, sutikau Joną - tai linksmas, geras žmogus ir mokytojas, ramiai viską papasakoja" - sakė ugniagesys Darius.

Beje, jis tikisi netrukus įstoti į narų mokymo centrą.

Na, o J. Baliutavičius savo ruožtu sakė: "Kai ilgai dirbame, pasidarome psichologais, permatome žmogų. Darius tinka ugniagesio profesijai, man patinka jo požiūris."

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder