Į darbą - tarsi į mišką grybauti

Yra darbų, kuriais didžiuojasi ne tik šių profesijų atstovai, bet dar ir pusė giminaičių, tačiau yra ir tokių darbų, kai nepažįstamoje kompanijoje geriau meluoti esant bedarbiu. Vienas tokių - automobilių stovėjimo rinkliavą Klaipėdos mokamose zonose prižiūrintys eismo kontrolieriai. Jie ir patys neslepia, kad daugelis jų darbą vadina šunišku, o prakeiksmų jie sulaukia kone kasdien.

NESKUBA? Kontrolieriai tikina laukiantys pažeidėjų bent 10 minučių ir tik po to fotografuoja, žinoma, jei per tą laiką belieka ką fotografuoti. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Kadangi šiemet įsigaliojus rinkliavai už automobilių stovėjimą daugiabučių kiemuose eismo kontrolierių "medžioklės plotai" dar labiau išsiplėtė, akivaizdu, kad priešų gretos tik didės.

"Nedaug yra galinčiųjų dirbti šį darbą. Ne visi ištveria psichologinį spaudimą", - pripažįsta ir VšĮ "Klaipėdos keleivinis transportas" vadovas Gintaras Neniškis.

Tad saulėtą, bet šaltoką rytą išsiruošėme į reidą kartu su šios įmonės Kontrolės ir teisės skyriaus viršininko pavaduotoju Romu Pociumi. Jis Klaipėdoje - pats pirmasis kontrolierius, pradėjęs tikrinti, ar visi vairuotojai, palikę automobilį apmokestinamose zonose, susimoka už stovėjimą.

Nors šis darbas ir nesuteikia jam malonių emocijų, esą vis tiek kas nors turi jį dirbti.

"Vaikystėje neturėjau jokios svajonės, kuo būsiu užaugęs. Mokiausi Eduardo Balsio mokykloje ir turėjau būti chorvedžiu, bet 9-oje klasėje, visų nuostabai, įstojau į aukštesnę technikos mokyklą, į autoremonto specialybę. Po mokslų pakvietė dirbti policininku - ilgai išdirbau šioje sferoje, gal todėl ir esu užsigrūdinęs. Dar esu dirbęs greitosios medicininės pagalbos vairuotoju. Draugai juokėsi, kad dabar laikas būtų išbandyti gaisrininko duonos, bet tapau kontrolieriumi..." - atviravo R. Pocius.

MASKUOTĖ. Žiemą kontrolierių darbą apsunkina sniegas - valyti užsnigusius stiklus jie privengia, nes žmonės juos gali apkaltinti esą subraižė stiklą.

"Gyvybės įnešantis automobilis"

Sunku pasakyti, ar saulėta diena, ar kitos aplinkybės lėmė, bet per porą valandų, kurias praleidome kartu, nė vienas prasižengęs vairuotojas neišdrįso Romo iškoneveikti, apspjauti ar pan. Tiesa, reikėtų paminėti, kad Romas - tvirtas kaip ąžuolas, gerų akių vyras vien savo stotu transliuoja žinią, kad šokinėti prieš jį nebūtų protinga.

"Visko šiame darbe būna. Pasitaiko dienų, kai per dieną 5-6 kartus prakeikia ir visokiomis ligomis gąsdina. Ypač sunku vasarą, kai tenka budėti žaliojoje zonoje - pajūryje, kur privažiuoja panevėžiečių, kauniečių. Ir beisbolo lazdas išsitraukia, ir kitaip grasina. Bet aš nieko nebijau - nei prakeiksmų, nei grasinimų. Juk nieko blogo nedarau - aš tik savo darbą dirbu, tai už ką mane kolioti?" - pradėjo pasakoti R. Pocius, vos tik įsėdę į automobilį pajudėjome į tą dieną jam paskirtą teritoriją prie senojo turgaus.

Pirmiausia užsukome į mėlynajai zonai priskirtą aikštelę, kurioje stovėjimas valandą kainuoja 50 centų. Nors aikštelė didžiulė, 10 val. ryte joje stovėjo tik keli automobiliai.

"Pirmiausia patikriname, ar veikia stovėjimo skaitiklis", - niekur neskubėdamas ramiai patikrinimą pradeda R. Pocius.

Įsitikinęs, kad skaitiklis nesugedęs, jis ramiai pradėjo apžiūrinėti kiekvieną aikštelėje stovintį automobilį. Užuomaršų nepasitaikė - visi vairuotojai buvo susimokėję už stovėjimą. Tiesa, vienas automobilis buvo taip užsnigęs, kad ir kvailiui būtų aišku, jog jis čia stovi ne vieną dieną, tačiau ar jis turi teisę čia stovėti, išsiaiškinti nepavyko.

"Tokių užsnigtų automobilių stengiamės nekrapštyti, nes paskui sulaukiame priekaištų, esą subraižėme mašiną. Nutirps sniegas - patikrinsim", - šypsojosi R. Pocius.

Taigi iš pirmos aikštelės pajudėjome be "laimikio".

"Čia kaip ir grybavimas ar žvejyba. Būna, kad grįžti tuščiomis ir neturi viršininkams ką pasakyti - atrodo, jei pažeidėjų neradai, tai visą dieną nieko ir nedirbai. Bet labai dažnai tiesiog atlieki prevencinį darbą - ypač kai į reidą išvažiuoji automobiliu. Nuvažiuosime į Turgaus gatvę - pamatysite, koks sujudimas kyla, kai žmonės pamato mūsų mėlynąjį "kabluką". Tikras senamiesčio atgaivinimo planas - vieni bėga "bilietėlių" pirkti, kiti skubinasi išvažiuoti", - šypsojosi R. Pocius.

Dešimties minučių taisyklė

Kad mėlynasis "kablukas" žmonių nenuteikia maloniai, įsitikinome ir patys - daugelis į jį žiūrėjo skersai. Ne vienas vairuotojas, pamatęs kontrolierių, skubėjo prie stovos skaitiklių, kiti priėjo pasitikslinti, ar šis "netyčia" nenufotografavo jo automobilio.

R. Pocius patikino, jog rasti automobilių, kurių vairuotojai būtų visiškai nesumokėję už stovėjimą, retai bepasitaiko. Tuo įsitikinome ir patys. Prie pat senojo turgaus esančioje aikštelėje iš 15 stovinčių automobilių įtarimą sukėlė tik du. Vieno vairuotojas buvo susimokėjęs už stovėjimą, bet geltonojoje zonoje, kuri yra pigesnė. Užkliuvo dar vienas automobilis, kuriame esančio talono galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs prieš kelias minutes.

"Ką gi - užsirašome duomenis ir šiek tiek palauksime. Turime nerašytą taisyklę - bent dešimt minučių lukterėti, gal vairuotojas tikrai tik kelioms minutėms yra nubėgęs", - paaiškino R. Pocius.

Lietuvių liaudies išmintis byloja - ilgai iešmą drožiant, šuo mėsą nusineša. Taip nutiko ir šiuo atveju. Tiksint dešimtai minutei, tarsi susitarę parbėgo abiejų automobilių vairuotojai. Pirmasis pasiteisino tik trumpam nubėgęs į turgų šlepečių nusipirkti ir kaip įrodymą pamojavo prieš nosį maišeliu, iš kurio kyšojo apavas. Kitas vairuotojas atsiprašė už vėlavimą ir žadėjo taip daugiau nedaryti.

"Ką gi - nieko nepešėme. Važiuojame į kitą senojo turgaus aikštelę. Ten dažnai pasitaiko tokių pasiteisinimų: "Tik minutei. Stintų nusipirkti", - labai nesielvartaudamas dėl prasto "laimikio" pasiūlė kontrolierius.

Normų nėra

Nors esą eismo kontrolieriams nėra nustatyta jokių normų, kiek pažeidėjų per dieną jie turi pagauti, o už puikius pasiekimus niekas premijų neskiria, pasak R. Pociaus, žiemą vidutiniškai kiekvienas kontrolierius per darbo dieną užfiksuoja maždaug 20 pažeidėjų, o vasarą - dvigubai daugiau.

Neaišku, ką R. Pocius tą dieną darė ne taip, bet pradėjus tiksėti antrai valandai mes dar neturėjome nė vieno užfiksuoto pažeidėjo. Pamažu pradėjo kilti azartas - negi taip ir grįšime be "grobio"? Tokią akimirką apie nelaimingojo "laimikio" problemas jau nebegalvojau...

Tušti išvažiavome ir iš kitos senojo turgaus aikštelės. Iš keliolikos automobilių tik vienas stovėjo be jokio talonėlio. R. Pocius vėl ramiai užfiksavo savo užrašų knygutėje "įtariamąjį" ir pradėjo skaičiuoti, kuomet baigsis 10 minučių limitas.

Spės-nespės, spės-nespės... Suspėjo. Tiksint paskutinėms sekundėms prie prabangios mašinytės sugrįžo prabangiai apsirengusi porelė, nešina, matyt, turguje pirktomis bulvėmis. Išgirdęs R. Pociaus priekaištą, kad jis nesusimokėjo už stovėjimą, vairuotojas mandagiai atsakė girdėjęs, jog už 10 minučių nereikia mokėti. Mandagiai atsiprašė ir nuvažiavo.

"Žinoma, daug kas tuo manipuliuoja. Mes stengiamės žmoniškai elgtis, o vairuotojai tuo piktnaudžiauja", - pažymėjo kontrolierius.

Kyšių neima?

Žmoniškai belaukiant, kol ištiksės 10 minučių limitas, ne viena "žuvelė" paspruko ir Turgaus gatvėje. Tačiau čia nepasisekė seno aprūdijusio folksvageno vairuotojui. Nors ant jo lango buvo lipdukas, jog jis gali susimokėti telefonu, savo išmaniajame telefone patikrinęs informaciją, kontrolierius išsiaiškino, kad stovėjimo laikas pasibaigęs jau prieš 20 minučių. Dar lukterėjo 14 minučių ir ... galėjome konstatuoti, kad užfiksuotas pirmas tos dienos "laimikis".

"Norėdami efektyvesnių rezultatų stebime aplinką. Tarkime, pamatai ant kurio nors viešbučio pakabintą informaciją, kad čia vyks konferencija, ir žinai, kad tą dieną čia gali privažiuoti daug užuomaršų. Visi žino, kada prie Pedagogikos fakulteto suvažiuoja studentai, kurie stengiasi išvengti bet kokių mokesčių. Geras laimikis gali būti prie prekybos centrų, bet reikia ateiti pėsčiomis, kad į akis taip nekristum. Tačiau realiai mūsų tikslas ne nubausti kuo daugiau pažeidėjų, o užtikrinti, kad jie visi susimokėtų. Tad važinėdami automobiliu dažniausiai dirbame prevencinį darbą", - pasakojo R. Pocius.

Nors atrodė, kad išvykai esame pasiruošę, ilgainiui ėmė šalti kojos, nosis. Tuo metu kontrolierius, atsilapojęs striukę, be pirštinių ir kepurės ramiai, neskubėdamas apžiūrinėjo savo "medžioklės plotus".

"Pietaujate?" - nedrąsiai pasiteiravau, lyg kontrolieriai būtų iš kito molio drėbti.

"Žinoma. Tik stengiuosi nepietauti toje zonoje, kurioje dirbu. Kodėl? Nes visuomet atsiranda gudručių, kurie sugalvoja pavaišinti pietumis, žinoma - avansu už "draugystę". Kam man tokios nereikalingos smulkmenos..." - nepaperkamo kontrolieriaus įvaizdį stengėsi sudaryti R. Pocius.

Jei tai tiesa, tai po dviejų valandų pasivažinėjimo pakeisti darbovietės noras tikrai nekilo. O juk ir oras pasitaikė puikus, ir vairuotojai buvo mandagūs. Ir normų nėra. Tačiau šis specifinis darbas tikrai ne kiekvienam.