Detoksikacijos aparatas: mitas ar realybė? (4)

Pradžia balandžio 21 d. "Vakarų eksprese"

Po visų asmeninių ir visuomeninių švenčių jau kaip narkomanas dozės norėjau detoksikacijos procedūros. Šį kartą jai ruošiausi be baimės, kad dėl kokių nors priežasčių aparatas gali nesuveikti, kaip praėjusį kartą. Patogiai susidėliojau juosmens juostą ir pulso juostelę, patį aparatą. Dar jo neįjungus susmaigsčiau visus kištukus, tik tuomet prisipyliau į dubenį vandens, patogiai atsisėdau į krėslą, įjungiau aparatą, nustačiau režimą ir - "kaifas".

Apdairiai šalia savęs buvau pasidėjusi ir televizoriaus pultelius, kad, esant reikalui, galėčiau perjunginėti kanalus. Žinoma, po ranka pasidėjau ir detoksikavimo instrukciją. Ji bus reikalinga "šifruoti" dėmių spalvas. Žodžiu, jau elgiausi kaip įgudusi aparato naudotoja. Tik štai - vėl pamiršau šalia pasidėti vienkartinių rankšluosčių. Nepatartina purvais aptekusias kojas šluostyti medžiaginiais rankšluosčiais, nes jie paskui neišsiskalbia. Na, kitą kartą gal jau nebeužmiršiu ir jų.

O, siaube. Kokie juodi purvai pradėjo eiti. Įsistebeilijau tik į juos, televizorius neberūpėjo. Pagal instrukcijoje nurodytas spalvų reikšmes, iš manęs veržėsi sunkieji metalai. O tik po to pradėjo "eiti" ir oranžiniai burbulai. Jie man jau pažįstami - nikotinas. Vengiau judinti kojas, kad įvairios spalvos nesusimaišytų. Baltos dėmelės jau irgi pažįstamos - jos liudija nemigą.

Ketvirtąjį kartą detoksikuojantis vyravo oranžinė ir juoda spalvos. Bet šių purvų buvo kur kas daugiau nei pirmąjį ir antrąjį kartą sudėjus į krūvą. Jei tai būtų mačiusi konsultantė Marija, tikriausiai ji būtų patenkinta tokiu kiekiu... O aš - ką? Po pusvalandžio supypsėjus signalui šluosčiausi kojas į medžiaginį rankšluostį, ploviau vonelę ir kasetę.

Tada - miegoti. Ir, kaip po pirmojo bandymo, neprabudau nė sykio. Ryte buvau kupina energijos. Kad ir ką eksperimento aprašymo komentaruose rašytų skeptikai, vėl padėjau riebų pliusą aparato naudai...