Ukrainietis savanoris Olehas Kuzko: Už Minsko susitarimus mokame krauju

„Vakaro žinios“ pakalbino į Lietuvą atvykusį Savanoriškojo ukrainietiško korpuso prie „Dešiniojo sektoriaus“ kapitono Voloviko vardo atskiros karinės taktinės grupės vadą Olehą Kuzko.

- Į Lietuvą atvykote tiesiogiai iš karinio konflikto zonos. Kokia dabar padėtis fronte?

- Mes fronte kartais juokaujame, kad oficialiai pas mus dabar galioja paliaubos... O iš tikrųjų pastaruosius dvejus metus mus beveik kasdien apšaudo Rusijos ir separatistų artilerija, tačiau mes neatsakome, nes tai draudžia mūsų šalies karinė ir politinė vadovybė. Iš esmės vaizdai fronte primena tolimus Pirmojo pasaulinio karo laikus, kai abi kariaujančios pusės sėdėjo apkasuose ir viena į kitą šaudė iš toli visais turimais ginklais. Skirtumas tik tas, kad mūsų artilerija tyli ir saugo vyraujančią „taiką“.

- Tikriausiai mėginate laikytis tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Ukrainos vadovybė Minsko derybose? Ar daug dėl to patiriate nuostolių?

- Mūsų dalinys per pastarąsias kelias paras nuostolių nepatyrė, o štai savanoriškasis batalionas „Donbas“, kuris dengia gretimą fronto sektorių, prieš dvi dienas neteko keturių karių, dar 15 vyrų buvo sužeisti per apšaudymą. Tie tarptautiniai stebėtojai, kurie, kaip mums pasakojama, kažką ten stebi, Rusijos ugnies yra linkę nepastebėti arba praneša apie „nežymius“ paliaubų pažeidimus. Tačiau visa tai mums kainuoja žmonių gyvybes, o už tuos vadinamuosius Minsko susitarimus kasdieną mokame krauju. Manau, kad tie susitarimai yra, švelniai tariant, nesusipratimas, o kalbant paprastai - elementari išdavystė. Juk tokiu būdu Rusija faktiškai įteisino dalies Ukrainos teritorijos okupaciją, pavertusi toje pusėje kovojančius banditus bei Rusijos samdinius tarptautinės teisės subjektu. Visa tai yra labai apgailėtina. Jeigu mums niekas netrukdytų, mes nors ir šiandien sugebėtume juos „išrūkyti“ iš savo žemės. Bet, kaip minėjau, dabar pas mus intensyvios paliaubos ir vyksta „taikos procesas“...

- Kaip matau, vis dar sugebate juokauti... Ar jūsų priešininkai tik šaudo iš toli, ar ir bando atakuoti ar rengti kokius nors išpuolius?

- Apšaudymai fronte yra tapę tokiu įprastu reiškiniu, kad mažai kas į tai reaguoja kaip nors specifiškai, - gal tik naujokams reikia laiko apsiprasti. Apskritai fronte visa tai tęsiasi nuo 2015 m. vasario 15 d.: apkasai, purvas, artilerija... Žinoma, priešas rengia įvairius išpuolius, dažniausiai smulkiomis grupėmis bando prasibrauti į mūsų užnugarį, rinkti žvalgybinius duomenis ar vykdyti diversijas. Mes tokią publiką šaliname be papildomų klausimų... Taip pat ir mes vaikštome į jų užnugarį, tuomet jie bando šalinti mus... Taip ir gyvename „taikos procese“.

- Vadinasi, taip ir sėdite tose pačiose pozicijose?

- Atkovoti savų teritorijų mums neleidžia valdžia. Tiesą sakant, savo jėgomis kartais pajudame į priekį ir tuomet pavyksta atsiimti 1-2 km teritorijos, bet tam, kad išvaduotume visas Rusijos okupuotas ukrainiečių žemes, reikalingas masinis puolimas visu frontu. Tačiau mūsų politinė valdžia, matyt, derinasi prie kažkokios tarptautinės konjunktūros, o gal gauna tiesioginius nurodymus iš Maskvos. Aš nežinau. Man kartais susidaro įspūdis, kad kovodami fronte iškart kariaujame su dviem priešais - tais, kurie yra priešais mus, ir tais, kurie yra giliame mūsų užnugaryje. Deja, bet mūsų valstybė nevykdo jokių veiksmų, kad išvaduotų savo žemes. Mes ir čia atvykome norėdami šiek tiek atsikvėpti nuo to kasdieną matomo marazmo - juk Lietuva yra vienintelis ištikimas mūsų sąjungininkas šioje kovoje. Visi kiti tik žiūri V.Putinui į burną ir linkčioja. O jūs, lietuviai, suprantate, kad Ukrainos kova yra ir Lietuvos kova. Jeigu mes ten, fronte, visi krisime, netrukus ateis ir jūsų eilė. Ačiū, lietuviai, už palaikymą ir tą paramą, kurią mes ten, fronte, kasdieną jaučiame. Mes neturime teisės pralaimėti šito karo.

- O kokios nuotaikos fronte tarp karių savanorių? Juk svarstote apie kokias nors šio karo perspektyvas?

- Daugelis vyrų kalba, kad kai pabaigsime su svetimaisiais, teks imtis „savųjų“. Dabar Ukrainoje valdžią užgrobę liberalai su komunistais, todėl nieko nuostabaus, kad šalyje keroja milžiniška korupcija, valstybinio turto grobstymas, protekcionizmas. Mes jau dabar priversti kovoti už savo žmones, tikrus Ukrainos patriotus, kurie nuolat persekiojami, - beveik kasdien piketuojame prie teismų ir oligarchų nupirktos žiniasklaidos esame vadinami „banditais“, „neonaciais“, „homofobais“ ir dar velniai žino kuo. Prie Janukovyčiaus buvo lengviau - visi žinojome, kad valdžioje sėdi atviras Ukrainos valstybingumo priešas su savo klika. O dabar tų priešų pilna visur, nežinia, iš kur gresia pavojus. Bet jeigu susidorojome su tuo banditu, tai susitvarkysime ir su šitais. Anksčiau ar vėliau Ukraina taps normalia, visaverte, patriotine valstybe, aš tuo neabejoju. Jeigu tuo netikėtume, kovoti nebūtų dėl ko.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"