Popiežius Lenkijoje prašovė pro šalį

Jūratė KIELĖ

2016-08-03 08:28

Penkias dienas trukusio vizito Lenkijoje metu popiežius Pranciškus ne kartą prabilo pabėgėlių tema. Tačiau patiems lenkams jo kreipimaisi atsiverti imigrantams pasirodė labiau grįsti utopine nei krikščioniškąja morale. Taip popiežiaus intencijas įvertino populiaraus Lenkijos savaitraščio „Do Rzeczy“ vyriausiasis redaktorius Pavelas Lisickis.

- „Reikia atvirumo priimant bėgančius nuo karo ir alkio“, - jau pirmąją savo vizito dieną, kalbėdamas Vavelio pilies kieme susirinkusiems tikintiesiems, ragino popiežius. Kaip šiuos žodžius sutiko Lenkijos visuomenė?

- Įvairiai, priklausomai nuo ankstesnio požiūrio į imigrantų problemą. Tie, kurie anksčiau pasisakė už jų priėmimą - kairiosioms, liberalioms jėgoms atstovaujanti spauda, - šiuos popiežiaus žodžius interpretuoja kaip Lenkijos valdžios kritiką, kaip jai adresuotą kvietimą atsiverti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų priėmimui.

O tie, kurie nuo pat pradžių priešinosi imigrantų priėmimo politikai, popiežiaus žodžius vertina kaip bendro, abstraktaus pobūdžio, mat nebuvo paminėta, apie kokius imigrantus konkrečiai jis kalba. Šio požiūrio šalininkai laikosi nuomonės, kad Lenkija, atsiverdama atvykėliams iš tokių kraštų kaip Ukraina, faktiškai realizuoja šį kvietimą. Ir manau, kad būtent šis požiūris yra teisingas.

Na, dar yra vadinamasis paprastų žmonių balsas. Nesu atlikęs specialių tyrimų, bet nuojauta man sako, kad ši popiežiaus pasisakymo dalis nesulaukė kokio nors ypatingo susižavėjimo.

- Bet galbūt į popiežiaus raginimus įsiklausys ministrė pirmininkė Beata Šydlo, dar kovą, po išpuolių Briuselyje, pareiškusi, kad Varšuva nepriims jai pagal Europos Sąjungos planą numatytų pabėgėlių?

- Kadangi nebuvo suformuluota, apie ką tiksliai kalbama ir į ką konkrečiai kreipiamasi, popiežiaus raginimas jokios realios įtakos Lenkijos politikai neturės. Ir tai yra svarbiausias dalykas.

- Prieš metus išleidote knygą „Džihadas ir Vakarų susinaikinimas“. Kaip Europoje šiuo metu vykstančius procesus galėtų paveikti popiežiaus Pranciškaus išsakoma pozicija pabėgėlių atžvilgiu?

- Nuo pat pradžių buvau kritiškai nusiteikęs popiežiaus Pranciškaus pasisakymų atžvilgiu, ir vizitas Lenkijoje mano nuomonės nepakeitė. Manau, kad šiandienėje situacijoje atsiverti musulmoniškiems imigrantams iš Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos ir priimti juos Lenkijoje ar kitose Vidurio Europos šalyse būtų išimtinai pragaištinga.

Planai, kuriuos bandoma realizuoti Europoje, yra absoliučiai utopiniai. Esu įsitikinęs, kad pirmas ir svarbiausias politikų uždavinys yra užtikrinti saugumą savoje šalyje. Ir tik tada, kai yra pasirūpinta savais žmonėmis, galima pagalba kitiems.

- Anksčiau popiežius Pranciškus yra kreipęsis į katalikiškas parapijas, kviesdamas jas priimti pabėgėlius. Ar Lenkijos katalikai į šį kvietimą atsiliepė?

- Jei kalbėtume skaičiais, nežinau nė vienos parapijos šalyje, kuri būtų realizavusi šį popiežiaus kvietimą. Tai net neįmanoma. Juk ne parapijos klebonas ar Bažnyčia sprendžia, priimti pabėgėlį ar ne. Tai valdžios reikalas. Tai man atrodo, kad popiežius su šiuo savo kreipimusi apskritai šiek tiek prašovė pro šalį.

Kita vertus, Lenkija turi pavyzdžių, kai pabėgėlių iš Sirijos, beje, krikščionių tikėjimo, šeimos buvo priimtos vietos parapijose, bet, praėjus vos kelioms dienoms ar net dienai, jų ten nebeliko - išvažiavo į Vokietiją. Tai labai gerai iliustruoja pagrindinį pabėgėlių, bent jau tų, kurie čia pasirodo, motyvą. Jie čia ieško ne saugumo bėgdami nuo karo, o yra genami pragmatiško siekio pagerinti savo gyvenimus. Be abejo, kiekvienas turi teisę kovoti dėl geresnio likimo, bet nesu įsitikinęs, kad kita pusė turėtų jausti pareigą jiems tą geresnį likimą užtikrinti.

- Galbūt tą moralinę pareigą turėtų jausti šalys, kurios yra atsakingos už šimtmečiais vykdytą kolonijinę politiką?

- Esu parašęs tekstą, kurį pavadinau „Nemylėk savo artimo labiau nei save patį“. Krikščionys, be abejo, turi pareigą ištiesti pagalbos ranką savo artimui. Bet reikia atsiminti, kad krikščionybėje yra ir toks dalykas kaip meilės tvarka. Galime ir privalome padėti savo artimui, bet tą darydami neturime teisės skriausti savęs. Meilės tvarka skelbia, kad žmogus pirma turi pasirūpinti savimi, tada savo šeima, savo artimiausiu ratu, vėliau - savo tauta ir galiausiai - visu pasauliu.

Bet tuose modeliuose, kurie buvo pristatomi popiežiaus Pranciškaus pasisakymuose, meilės tvarką pamačiau išverstą į kitą pusę. Iš lenkų, vengrų, kitų Vidurio ir Vidurio Rytų Europos šalių pradėta reikalauti, kad jos, užuot gaubusios rūpesčiu savas tautas, staiga atsivertų pabėgėliams, atvykėliams iš išorės. Tai atrodo dar pavojingiau žinant, kad po to eina visa virtinė labai pavojingų ir rizikingų padarinių, kuriuos matome Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose Vakarų šalyse.

Jei kalbėtume apie moralinę jo žodžių reikšmę, vertinčiau juos labiau kaip utopinės nei krikščioniškosios moralės išraišką.