Pirmoji popiežiaus Pranciškaus audiencija

Audiencijos pradžioje į popiežių kreipėsi patriarchas Baltramiejus, vadovaujantis Konstantinopolio bažnyčiai, kurią visos kitos savarankiškos ortodoksų bažnyčios laiko pirmąja tarp lygių. Dėkodamas patriarchui Baltramiejui, popiežius Pranciškus jį pavadino broliu Andriejumi, nes apaštalas Andriejus, Simono Petro brolis, yra pagrindinis Konstantinopolio bažnyčios globėjas.

Sveikindamas Petro Įpėdinio tarnystės pradžioje dalyvavusius bažnyčių atstovus, popiežius Pranciškus priminė prieš 50 metų pradėtą Vatikano II susirinkimą ir jame įvykusį neatšaukiamą Katalikų bažnyčios apsisprendimą dėl ekumenizmo, t.y. bažnyčių suartėjimo. Popiežius Pranciškus pacitavo palaimintojo Jono XXIII žodžius, ištartus Susirinkimo atidarymo dieną: „Katalikų bažnyčia laiko savo pareiga stengtis, kad išsipildytų didysis vienybės slėpinys, tos vienybės, kurios Jėzus Kristus savo kančios išvakarėse meldė Dangiškąjį Tėvą“.

„Taip, brangieji broliai ir seserys Kristuje, - sakė popiežius Pranciškus, - visi širdimis prisijunkime prie mūsų Išganytojo maldos per Paskutinę vakarienę, drauge su juo maldaukime, kad visi būtų viena. Prašykime gailestingąjį Tėvą, kad sugebėtume pilnatviškai gyventi tuo tikėjimu, kurį gavome krikšto dieną, kad galėtume jį laisvai, džiugiai ir drąsiai liudyti. Aš savo ruožtu savo pirmtakų pavyzdžiu trokštu patvirtinti pasiryžimą eiti ekumeninio dialogo keliu“.

Netrukus popiežius paprašė visų audiencijoje dalyvaujančių bažnyčių atstovų parvežti sveikinimus savo bendruomenių nariams ir paprašyti jų maldos, kad popiežius būtų ganytojas pagal Kristaus širdį.

***

Šventasis Tėvas kreipėsi į jo inauguracijos iškilmėje antradienį dalyvavusius judaizmo ir žydų organizacijų atstovus. Jiems skirtas sveikinimas buvo pradėtas trumpa citata iš Vatikano II susirinkimo deklaracijos „Nostra Aetate“: „Bažnyčia pripažįsta, kad pagal Dievo išganomąjį slėpinį jos tikėjimo ir išrinkimo pradmenys aptinkami jau patriarchuose, Mozėje ir pranašuose“. Dėkoju jums už dalyvavimą ir tikiu, kad, Aukščiausiojo padedami, vaisingai plėtosime brolišką dialogą, kaip linkėjo Susirinkimas“. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje srityje pastaraisiais dešimtmečiais jau nemažai nuveikta.

Paskui popiežius Pranciškus sveikino kitų religijų atstovus, ypač musulmonus. „Jūsų buvimas čia, - sakė jiems Šventasis Tėvas, - tai ženklas, bylojantis apie troškimą brandinti mūsų tarpusavio pagarbą ir bendradarbiauti dėl visos žmonijos gerovės“.

„Katalikų bažnyčia supranta, kaip svarbu ugdyti įvairioms religinėms tradicijoms priklausančių vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą ir draugystę. Noriu išskirti įvairioms religinėms tradicijoms priklausančių vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą ir draugystę, - pakartojo popiežius. - Bažnyčia taip pat supranta mūsų visų atsakomybę už mūsų pasaulį, už kūriniją, kurią turime mylėti ir saugoti. Taip pat turime rūpintis vargšais, silpnaisiais, kenčiančiaisiais, turime siekti teisingumo ir susitaikinimo, kurti taiką. Tačiau labiau už viską turime stengtis, kad pasaulis trokštų absoliuto. Negalime leisti, kad vyrautų vienmatė žmogaus vizija, pagal kurią žmogus suredukuojamos iki to, ką pagamina ir ką suvartoja. Tai viena pavojingiausių pasaulio problemų“.

„Žinome, kiek daug smurto atnešė nesenoje pasaulio istorijoje vykę bandymai pašalinti Dievą ir tai, kas dieviška, iš žmonijos akiračio, - toliau kalbėjo popiežius Pranciškus. - Suprantame pareigą liudyti mūsų visuomenėse atsivėrimo transcendencijai vertingumą. Šiuo požiūriu jaučiamės artimi taip pat tiems žmonėms, kurie, nors ir nesitapatina su jokia religine tradicija, siekia tiesos, gėrio ir grožio, Dievo tiesos, gėrio ir grožio. Jie yra mūsų brangūs sąjungininkai ginant žmogaus asmens orumą, kuriant taikų tautų sambūvį, rūpestingai saugant kūriniją“.

„Respublika“ kalbėjosi su Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaite:

- Popiežius Pranciškus, bendraudamas su skirtingų konfesijų atstovais, bene daugiausia dėmesio skyrė ekumenizmui, t.y. bažnyčių suartėjimui, glaudesniems tarpusavio ryšiams. Kaip vertinate tokio bendradarbiavimo perspektyvas?

- Tokią perspektyvą sunku vertinti, nes visada yra įvairių manipuliacijų pavojus. Tarpusavio supratimas tarp įvairių krikščioniškų konfesijų iš esmės yra pajudėjęs į priekį nuo pat Vatikano II susirinkimo. Jeigu žiūrėsime į pastaruosius 20 metų, tai atsirado kontaktų, kurių anksčiau visai nebuvo. Nereikia pamiršti, kad anksčiau kitos krikščioniškosios bažnyčios, ypač protestantai, su Katalikų bažnyčia nebendravo ir atvirkščiai - Katalikų bažnyčia nebendravo su jais. Ekumeninis sąjūdis prasidėjo už Katalikų bažnyčios ribų. Ypač Maskvos ir Graikų stačiatikių bažnyčios laikosi, sakyčiau, pirmojo tūkstantmečio nuostatos, kad bendraujama su bažnyčiomis, kurios išpažįsta Komuniją. Tuo laiku tiesiog bažnyčios turėdavo netgi savotiškus tarpusavio pripažinimo sąrašus. Įdomu, kad tiek Katalikų bažnyčia, tiek stačiatikiai kitų bažnyčių atžvilgiu visada laikėsi panašių nuostatų, tačiau tarpusavyje bendraudamos taip pat visada turėjo problemų. Tai tęsėsi nuo pat Konstantinopolio užėmimo: kryžiuočiams užėmus ir nusiaubus miestą, tie santykiai paprasčiausiai buvo nutrūkę...

- Galbūt dabartinio popiežiaus susitikimas ir bendravimas su kitų konfesijų atstovais reiškia, kad Katalikų bažnyčia stengiasi perimti iniciatyvą šiame ekumenistiniame sąjūdyje? Gal būtent popiežius Pranciškus yra tas dvasininkas, kuris pralaužė ledus ir privertė užmiršti senus tarpkonfesinius nesutarimus?

- Kaip minėjau, procesas pajudėjo po Vatikano II susirinkimo, ypač po popiežiaus Jono XXIII kvietimo. Vėliau smarkiai prie santykių atšilimo prisidėjo popiežius Paulius VI, kuris užmezgė glaudžius santykius su Konstantinopolio patriarchu. Be abejonės, tai susiję ir su vadinamąja Andriejaus galvos relikvija, kurią jis 1964-aisiais sugrąžino Patraso bažnyčiai. Tačiau reikia prisiminti, kad Jono Pauliaus II valdymo laikotarpiu Stačiatikių bažnyčia labai audringai protestavo prieš katalikiškų vyskupijų steigimą. Antai iš stačiatikių ir ypač iš reformuotų jų bažnyčių nuolat sklinda kaltinimas, esą katalikai iš popiežiaus padarė karalių. Tačiau jau Jonas Paulius I tapo pirmuoju popiežiumi, oficialiai atsisakiusiu popiežiaus karūnavimo, be to, jis buvo pirmasis, pasirinkęs dvigubą vardą. O štai Pranciškus pasirinko Pauliaus VI žiedą, kaip simbolį tęsiant tą nuolankią šių pontifikų pradėtą tarpkonfesinio suartėjimo politiką. Nuo Pauliaus VI inauguracijos popiežiai jau apskritai nenaudoja karūnos, tačiau herbe dar ji būdavo vaizduojama. Pranciškus jau vadinamas Romos vyskupu ir savo vyskupišką moto jis išlaikė ir savo popiežiškajame herbe, kuriame karūnos nelieka. Kita vertus, aš manau, kad ir Benediktas XVI gerinant tarpusavio santykius yra daug padaręs ir jo laikais net Maskvos stačiatikiai pradėjo girdėti, ką sako Katalikų bažnyčia.

- Vadinasi, senieji stereotipai jau traukiasi, užleisdami vietą naujai tarpkonfesinio bendravimo kokybei?

- Taip, nepaisant tradicinio, prigimtinio visų religinių konfesijų konservatyvumo, bendravimui vietos atsiranda vis daugiau. Tai, ką pradėjo ankstesni popiežiai, ypač Benediktas XVI, Pranciškus sėkmingai tęsia. Pranciškus ne tiek stengiasi tą valdžios primatą išlaikyti, kiek jam svarbiausias yra tikėjimo ir meilės primatas. Dar prieš inauguraciją kalbėjome, kad Rytų bažnyčių patriarchai paprastai į inauguraciją neatvažiuoja, o atsiunčiamas antrasis Bažnyčios asmuo. Štai iš Maskvos atvažiavo Ilarijonas, tačiau šįkart atvyko ir Konstantinopolio patriarchas, o tai yra mažų mažiausiai įdomu ir tikrai žada pokyčių, juolab kad jis atėjo ir prie šv.Petro kapo, kas anksčiau buvo tiesiog neįsivaizduojama.

- Įdomus ir politinis popiežiaus inauguracijos aspektas. Štai iškilmėse dalyvavo kone visi krikščioniškų valstybių ir ES vadovai, išskyrus Baraką Obamą (Barack Obama). Užtat B.Obama atrado laiko išvykai į Izraelį. Ką reiškia tokie diplomatiniai viražai?

- Tačiau buvo JAV viceprezidentas Džo Baidenas (Joe Biden), o Amerikai tai yra labai daug... Kiek žinau, jokio popiežiaus inauguracijoje joks Amerikos prezidentas niekada nėra dalyvavęs. Turbūt reikia prisiminti, kad pati JAV valstybės ir Katalikų bažnyčios santykių istorija yra gana trumpa. Pirmasis JAV prezidento pasiuntinys Vatikane pasirodė tik Antrojo pasaulinio karo metais. Be to, nepamirškime, kad Jungtinėse Valstijose požiūris į katalikus yra paveldėtas iš Britanijos. Jau vien tik pirmojo JAV prezidento kataliko Kenedžio (Kennedy) išrinkimas jį patį nuolat versdavo aiškintis, ar jis tikrai laikysis Amerikos Konstitucijos, kuri atmeta bet kokį lojalumą kitoms valstybėms ar struktūroms. Nes ten suprato, kad katalikai turi būti lojalūs kažkam už šalies ribų. Amerikos ir Šventojo Sosto santykiai suintensyvėjo tik Karolio Voitylos (Karol Wojtyla, Jono Pauliaus II) pontifikato metu. Įdomu, kad pačioje Amerikoje iškilo klausimas, o kodėl B. Obama nevažiavo į Vatikaną Pranciškaus inauguracijos metu? Tiesa ir tai, kad jis vyko į gerokai anksčiau suplanuotą kelionę į Izraelį. Turint galvoje Amerikos ir Izraelio santykius, ypač pirmosios B. Obamos kadencijos kontekste, kurį galima pavadinti ištisiniu minų lauku, galima suprasti tokį JAV prezidento pasirinkimą. Šiai išvykai tikrai buvo intensyviai ruoštasi ir jeigu B. Obama dėl popiežiaus inauguracijos būtų šio vizito atsisakęs, jam būtų iškilusi didžiulė politinė problema šalies viduje. Galiu tik priminti, kad Benedikto XVI inauguracijoje nuo JAV apskritai dalyvavo tik jokių aukštų postų neturintis prezidento Džordžo V. Bušo (George W. Bush) brolis.