Pasitikėjimas Briuseliu katastrofiškas

Lietuvoje pompastiškai džiaugiantis įstojimo į ES devintosiomis metinėmis, visuomenės nuomonės tyrimai visoje Europoje rodo drastišką pasitikėjimo sąjunga kritimą. Šešiose didžiausiose ES valstybėse šis pasitikėjimas smuko iki kritinio minimumo ir tai verčia kelti svarbius klausimus dėl šio susivienijimo ligitimumo ketvirtaisiais besitęsiančios krizės metais.

Europos tarptautinių santykių taryba (ETST) išanalizavo ES sociologinių tyrimų organizacijos „Eurobarometras“ pateiktus skaičius ir įsitikino, kad jie rodo tiesiog pribloškiantį pasitikėjimo ES smukimą tokiose šalyse, kaip Ispanija, Vokietija ir Italija, kurių politinis elitas itin aktyviai propaguoja vieningos Europos idėją.

„Eurobarometrui“ buvo pavesta pradėti sociologinį tyrimą šešiose didžiausiose ES valstybėse - Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Lenkijoje. Jose gyvena daugiau nei du trečdaliai visos ES gyventojų, t.y. 350 iš 500 milijonų žmonių.

Tyrimo duomenys, publikuoti visų šešių valstybių populiariausiuose leidiniuose, ES vadovams atrodo tarsi košmaras ir leidžia suprasti, kad artėja kur kas didesnė krizė nei ta, kurią dabar bandoma įveikti - politinė ir demokratijos legitimumo krizė.

„Žala tokia didžiulė, kad nesvarbu, iš kur jūs - iš šalies kreditoriaus, prasiskolinusios valstybės, iš euro zonos ar Didžiosios Britanijos: blogiau tapo visiems, - sako ETST Madrido skyriaus vadovas Chosė Ignacijas Toreblanka (Jose Ignacio Torreblanca). - Dabar piliečiai galvoja, kad demokratija jų šalyse yra paneigta ir sugriauta tais metodais, kuriais bandoma sureguliuoti euro krizę“.

ES lyderiai, žinoma, susipažinę su šia problema, tačiau niekaip nesugeba sutarti, ką reikia tokiu atveju daryti. Be to, jie nesugeba paaiškinti, kodėl jų disponuojamos ekonominės bei finansinės galios niekaip demokratiškai neįteisintos - juk svarbiausius postus išsidalijusių eurobiurokratų į šias pareigas niekas nerinko, o be žmonių pasitikėjimo mandato iš esmės neįmanoma išspręsti ir visos ES problemų. Todėl belieka kalbėti tuščiais ir seniai nieko neįtikinančiais lozungais.

Dramatiškiausiai pasitikėjimas ES kritęs Ispanijoje, kurioje žlugo bankininkystės sektorius ir sprogo nekilnojamojo turto rinkos burbulas, kur nesustabdomai auga nedarbas ir kur imamasi skubiausių ekonomikos gelbėjimo priemonių. Nenuostabu, kad čia net 72 proc. apklaustųjų „yra linkę“ (taip nurodoma klausimyne) nepasitikėti ES ir tik 20 proc. „linkę“ pasitikėti. Dar prieš 5 metus Ispanijoje pasitikinčiųjų ES buvo 65 procentai, o nepasitikinčiųjų - vos 23 proc.

Penkiose iš šešių valstybių nepasitikinčiųjų yra gerokai daugiau nei eurooptimistų, kai prieš 5 metus viskas buvo atvirkščiai.

Prieš 5 metus 56 proc. vokiečių „buvo linkę“ pasitikėti ES, o šiandien net 59 proc. gyventojų ja nepasitiki. Prancūzijoje nepasitikėjimo ES lygis per šį laikotarpį išaugo nuo 41 iki 56 proc. Italijoje - nuo 28 iki 53 proc.
Net Lenkijoje, kuri prieš 10 metų su didžiuliu entuziazmu įstojo į ES ir kuri iš Briuselio kasmet gauna dešimtis milijardų eurų paramos, euroentuziastų skaičius krito nuo 68 proc. iki 48.

Didžiojoje Britanijoje šiuo metu ES nepasitiki net 69 procentai „Eurobarometro“ apklaustųjų, nors euroskeptikai čia visada dominavo.

Tą pačią savaitę paskelbti dar vienos, kur kas išsamesnės, vadinamosios „Europos socialinių tyrimų“ iniciatyvos apklausos rezultatai. Apklausą vykdė sociologai iš daugelio ES universitetų.

„Politinio pasitikėjimo ir pasitenkinimo demokratija nuosmukis pastebimas beveik visoje Europoje, nors tarp atskirų valstybių yra esminių skirtumų. Nuosmukis buvo ryškus Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Danijoje ir Suomijoje, labai ryškus Prancūzijoje, Airijoje, Slovėnijoje bei Ispanijoje ir pasiekė tiesiog labai pavojingą ribą Graikijoje“, - sakoma šio tyrimo išvadose.

Euro zonos viduje pagrindiniu atsaku krizei tapo planingas nacionalinių vyriausybių biudžetinių ir finansinių įgaliojimų atsisakymas, perduodant juos Briuseliui. Be to, visos skęstančių euro zonos šalių gelbėjimo priemonės vykdomos prižiūrint „trijulei“ - Europos Komisijos technokratams, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo veikėjams. Šie „federalizacijos“ kryptimi žengti žingsniai neišvengiamai visą ES verčia iš valiutų sąjungos į politinę.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel praėjusios savaitės susitikime su Lenkijos premjeru Donaldu Tusku iš esmės pritarė ES federalizmo idėjai: „Mes dar neradome atsakymo į klausimą, ar esame pasirengę susivienyti pagal bendrus ekonominius rodiklius vienoje bendros valiutos teritorijoje. Jeigu mums reikalinga bendra valiuta, bendra Europa, turime būti pasirengę atsisakyti savo taip sunkiai iškovotų įpročių... Vadinasi, privalome sutikti su tuo, jog kai kuriose srityse paskutinį žodį tars Europa. Priešingu atveju negalėsime kurti šios naujosios Europos... Tam tikra prasme mums teks peršokti per savo šešėlį. Aš tam esu pasirengusi...“

Tačiau D.Tusko ši retorika neįtikino: „Mes negalime pabėgti nuo šios dilemos: kaip įmanoma sukurti tokį naują suvereniteto modelį, kad stambiausios ES valstybės, pavyzdžiui, Vokietija, nedominuotų visoje Europos Sąjungoje tarp apribotų suverenitetų. Ši baimė pamažu įsišaknys visur: Varšuvoje, Atėnuose, Stokholme... Ji bus visur - be išimties“.