„Jei mums reikės ten nuvykti ir neutralizuoti Kaliningrado IADS (integruotą priešlėktuvinės gynybos sistemą), tegu nekyla jokių abejonių, mes tam turime planą“, – Oro pajėgų asociacijos konferencijoje AFA 2019 sakė JAV karinių oro pajėgų vadas Europoje Jeffrey'us Harrigianas.
Nenuostabu, kad į tokius generolo žodžius sureagavo Rusijos gynybos ministerija – pažymėjo, kad J. Harrigiano pareiškimas yra „lengvabūdiškas ir naivus, tikintis, kad Kaliningrado užkariavimo planai yra tobuli“.
Tiesa, JAV generolas nekalbėjo apie šio Rusijos eksklavo užkariavimą. Jo teigimu, veiksmų JAV imtųsi tik tada, jei vyktų agresija iš Kaliningrado srities, kuri apsupta NATO narių – Lenkijos ir Lietuvos. Vis dėlto Kaliningradas paminėtas neatsitiktinai.
Pastaraisiais metais sparčiai militarizuojamas Kaliningradas yra ta vieta, kur dygsta nauji kariniai daliniai, dislokuojamos priešlėktuvinės, priešlaivinės gynybos priemonės, artimojo nuotolio balistinių raketų „Iskander“ kompleksai.
Į Kaliningradą nukrypo ir Vakarų šalių žvalgybos akys – aplink nuolat skraido JAV ir kitų NATO narių, o taip pat ir Švedijos žvalgybiniai orlaiviai.
Burtažodis, paremtas klaidinga prielaida?
Populiari ir jau kelerius metus dažnai minima teorija piešia liūdną vaizdą: esą agresiją prieš Baltijos šalis arba Lenkiją nusprendusi vykdyti Rusija tai galėtų pradėti žaibiškai, prisidengdama Kaliningrade sukauptais Prieigos ribojimo ir regiono blokavimo (angl. Anti – access / Area denial, A2/AD) pajėgumais.
Tokie pajėgumai esą sudaro savotiškus A2/AD skydus arba burbulus – juose, dengiamos priešlėktuvinės, priešlaivinės gynybos priemonių ir „Iskander“, Rusijos pajėgos galėtų laisvai veikti, o kartu ir artyn neprileisti NATO pajėgų – šimtus kilometrų atstumu galinčios šaudyti rusų raketos esą nuvytų net pažangiausius NATO lėktuvus ir karo laivus.
Tačiau kai kurie ekspertai įsitikinę, kad A2/AD burbulų strategija neegzistuoja, o sutelkę dėmesį į atskirus pajėgumus ir jų neutralizavimą JAV bei sąjungininkai daro klaidą, nes geičiausiai nesupranta, kaip ir kam tokius pajėgumus naudoja Rusija. Ir jau ne pirmą kartą.
Twitter nuotr.
„Amerikos strateginė bendruomenė turi problemą, kurią vadina A2/AD. Ir nors simptomai yra labai realūs, iššūkio esmė neteisingai diagnozuota“, – įsitikinęs Karinių jūrų mokslinių tyrimų centro (CNA) tyrėjas Michaelas Kofmanas.
Garsėjantis savo prieštaringai vertinamu, tačiau išskirtiniu ir gerai argumentuoti bei blaiviu požiūriu, jis siūlo iš naujo įvertinti pačią A2/AD problemą. Ar tokia iš viso egzistuoja?
M. Kofmano teigimu, A2/AD terminas Vakaruose tapo savotišku burtažodžiu, kai kalbama apie lygiaverčius amerikiečiams priešininkus. Tačiau problema esą ta, kad šis terminas JAV siejasi su sugrupuotais varžovų pajėgumais – taip, kaip patys amerikiečiai nori juos matyti, kaip kelias problemas, kurias reikia išspręsti planuojant karines operacijas.
Technologinio fetišizmo pavojus
Čia slypi pavojus, mat JAV esą temato taktines problemas, o ne platesnį paveikslą. Kitaip sakant, grupuodami grėsmingai atrodančius A2/AD pajėgumus, amerikiečių kariniai planuotojai patys susikuria klaidingų prielaidų apie Rusijos karinės doktrinos įgyvendinimą, Rusijos kariavimo strategiją ir operacinius planus.
„Tai, kad Rusija istoriškai įveikdavo kariuomenes, kurios būdavo taktiškai pranašesnės, tačiau nebuvo pranašesnės operacine ir strategine prasme, tai nėra gudrus būdas ruoštis galimam konfliktui su Rusijos karinėmis pajėgomis“, – teigė M. Kofmanas.
Problema ir ta, kad pats A2/AD sukurtas siekiant apibūdinti ne Rusijos, o Kinijos priešlėktuvinės ir priešlaivinės gynybos pajėgumus, o tokį trumpą, lengvai atsimenamą terminą imta taikyti ir Rusijai, nors rusų karinė mintis skiriasi nuo kinų.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą