Ką gali reikšti Kazachstano prezidento veiksmai?

Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui prakalbus apie šalies valdžios persidalijimą ir modernizaciją bei užblokavus rusiškus televizijos kanalus, tampa akivaizdu, kad šalis vis labiau prisibijo Rusijos įtakos ar galimų diversijų. Taip LRT.lt sako politologas Vytis Jurkonis bei Kazachstane neseniai viešėjęs politikas Mantas Adomėnas. Pastarojo manymu, žengiami pirmieji žingsniai į Kazachstano demokratizaciją, tuo metu V. Jurkonis sako manantis, kad tai – greičiau viešųjų ryšių akcija, todėl Vakarams neverta turėti jokių iliuzijų ir nekartoti klaidų patikint geopolitiniais žaidimais.

Reforma, kurią ketinama įvykdyti, paremta plėtros ir modernizacijos principais, rašo asanatimes.com. Jos esmė ta, kad prezidentas perleis kai kurias galias parlamentui ir vyriausybei. Vertikalus galios pasiskirstymas buvo būtinas tuomet, kai šalis patyrė nepaprastai sudėtingą formavimosi procesą, savo kalboje teigė prezidentas N. Nazarbajevas

Pasak jo, reformos tikslas – padidinti viešojo administravimo sistemos veiksmingumą. Siūlomos reformos esmė – rimtas galios persidalijimas ir politinės sistemos demokratizacija.

„Naujomis aplinkybėmis prezidento prioritetas bus strateginės funkcijos ir aukščiausio arbitro vaidmuo valdančiųjų institucijų santykiuose. Valstybės galva taip pat skirs dėmesį užsienio politikai, nacionaliniam saugumui ir gynybai“, – kalbėjo N. Nazarbajevas.

Taip pat neseniai Kazachstano prezidentas paskelbė, kad šalyje bus blokuojami rusiški televizijos kanalai.

Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas V. Jurkonis pastebi, kad rusiškų televizijos kanalų blokavimo prezidentas ėmėsi dėl rusiškos propagandos, kuri šalyje – jokia naujiena.

„Kazachstane, ypač šiaurinėje dalyje, gyvena daug rusakalbių, todėl kartas nuo karto girdimi nuogąstavimai apie tai, jog Kremlius gali pasinaudoti šia situacija. Vadinamąją tėvynainių kortą oficiali Maskva gali mesti bet kur, taip pat ir Kazachstane. Įvairūs pasižymėti norintys Rusijos politikai ar Kremliaus propagandinė žiniasklaida šią temą yra eskalavę ne kartą ir tai – jokia naujiena. Užtenka prisiminti Vladimiro Putino frazę 2014-ųjų rugpjūtį, kad Kazachstanas yra natūrali Rusijos pasaulio dalis, kad Kazachstaną iš niekur „sukūrė“ N. Nazarbajevas.

Maža to, reikia pasakyti, jog rusiškų kanalų Kazachstane netrūksta. Centrinei Azijai netgi yra sukurtas specialus kanalas „Pervij Kanal Evraziya“, skirtas Centrinės Azijos šalims“, – komentuoja V. Jurkonis.

Centrinėje Azijoje – galimybė demokratijai?

Neseniai Kazachstane viešėjęs Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys M. Adomėnas sako, kad Kazachstanas tebėra autoritarinė valstybė, tačiau pastebimas didelis jos noras palaikyti ir plėsti ryšius su Vakarais.

„Metiniame prezidento pranešime labai aiškiai matyti supratimas, kad reikia modernizuotis, o modernizacija neateis iš Rusijos ir Muitų sąjungos su Rusija bei Baltarusija. Taip pat svarbus ir politinio savarankiškumo motyvas. Teko bendrauti su nemažai kazachų politikų, biurokratų, jie pažymėjo, kad Kazachstano šiaurėje esama sričių, gausiai gyvenamų rusų, galinčių tapti nauju Krymu ar Donecku. Nujaučiamas įsiveržimo scenarijus ir tai jiems kelia poreikį sustiprinti kontrolę.

Tai šalis, kuri įtariai žvilgčioja į savo kaimynę Rusiją. Turbūt tie motyvai, kad būdama geopolitinio darinio su Rusija nare ji izoliuojasi, kad valdymo sistemos vertikalė stabdo normalią modernizaciją, ekonominę plėtrą, lėmė požiūrio pokytį“, – kalba M. Adomėnas.

Pasak politiko, Kazachstano prezidento veiksmai primena Francisco Franco ar Augusto Pinocheto ėjimus, kai į karjeros pabaigą jie nusprendė, kad po savęs turi palikti demokratinę šalį.

Savo ruožtu politologas V. Jurkonis sako, kad N. Nazarbajevo pranešimas apie būsimas konstitucines permainas atrodė kaip perkūnas iš giedro dangaus ir nustebino daugelį bent šiek tiek besidominčių Centrine Azija, tačiau permainos vargiai bus įgyvendintos.

„Visgi tapo aišku, jog tai daug panašiau į viešųjų ryšių akciją, o ne pastangas transformuoti Kazachstaną. Taip, šiek tiek daugiau valdžios įgauna premjero kabinetas, bet esminės galios ir valdžios koncentracija išlieka prezidento rankose. Gali susidaryti įspūdis, jog nominaliai bandoma sukti parlamentarizmo link, bet, be realaus valdžių atskyrimo, o ypač teisinės sistemos pertvarkymo, visa tai atrodo tiesiog fikcija. Kai kurie ekspertai tai vadina perėjimu iš prezidentinės sistemos į prezidentinę sistemą.

„Freedom House“ tyrimo „Nations in Transit“ duomenimis, Kazachstanas pagal demokratijos indeksą yra viena iš blogiausių valstybių regione, kurią [pagal blogumą] lenkia tik Uzbekistanas, Turkmėnija ir pastaraisiais metais Azerbaidžianas. Minėtos viešųjų ryšių akcijos ar diktatorių pareiškimai kartais labai akina: būdami režimo valstybės vadovai, jie niekam neatskaitingi ir gali kalbėti bet ką. Visgi, vertinant daugelio šių režimo valstybių vadovų pareiškimus, negalima pamiršti tų 25-erių metų represijų, kurios rodo, jog kalbos kalbomis, o realybė visai kitokia ir transformacija jose vargiai tikėtina“, – teigia V. Jurkonis.

Pasak pašnekovo, apie demokratizaciją Kazachstane būtų galima kalbėti tuomet, jei atsirastų bent kokia nors erdvė politinių jėgų ir idėjų konkurencijai, bet kol kas poslinkių ta kryptimi nėra, todėl ir apie prielaidas demokratizacijos procesams kalbėti sunku.

Vakarai turėtų skatinti galimas demokratijos užuomazgas?

Pasak V. Jurkonio, Vakarams reikėtų išvysti Kazachstaną savo užsienio politikos radare: Centrinė Azija daugeliu atvejų yra toliau negu užribyje, todėl stokojama žinių, ekspertizės ir kontaktų. Taip pat būtų gerai, jog tas radaras funkcionuotų ne tik verslo santykių koordinatėse, priešingu atveju bus neišvengiamai daromos klaidos, sako politologas.

„Kazachstane yra nemažai nerimaujančių ir netgi nepatenkintų Rusijos vaidmeniu ir agresyvia politika, todėl galima kalbėti apie šiokių tokių galimybių langą. Visgi neverta turėti jokių iliuzijų ir nekartoti klaidų patikint geopolitiniais žaidimais. Vakarų stiprybė, nepaisant visų pastarųjų metų krizių, yra demokratija, teisinė valstybė ir laisvė, todėl ES ir Kazachstano santykių raida turėtų priklausyti nuo reformų. Vakarų vektorius būtų įmanomas ir sėkmingas, jeigu Kazachstane būtų judama politinio pliuralizmo, o ne imitacijos link“, – teigia V. Jurkonis.

Savo ruožtu M. Adomėnas pažymi, kad Kazachstanas iš kitų Centrinės Azijos šalių išsiskiria savo savarankiškumo tradicija, tad demokratizacija ten tikėtina ir Vakarai turėtų ją skatinti.

„Pasak prezidento, atitinkami įstatymai turi būti priimti artimiausioje parlamento sesijoje. Tokia direktyvinė demokratijos įvedimo tvarka yra, žinoma, savotiškai paradoksali, tačiau, matyt, tai nepaskęs begalinėse darbo grupėse. Manau, kad Vakarai turėtų tuos judesius skatinti, nes turėti demokratinių partnerių toje erdvėje yra mūsų interesas. Kai demokratijų skaičius pasaulyje mažėja, tai yra vilties ženklas, kad naujosios despotijos, kaip jas aprašo politikos mokslininkai, nėra tai, kas būtinai pakeis demokratijas tame regione, kur jos yra silpnos, neišsivysčiusios.

Kalbėdami apie Kazachstaną ir priskirdami jį kitiems „-stanams“, užmirštame, kad kazachai buvo pirmieji devinto dešimtmečio pirmoje pusėje pradėję nacionalinio politinio pasipriešinimo judėjimą, atėjus Michailui Gorbačiovui. Taigi nesakyčiau, kad demokratijos, bet politinio savarankiškumo tradicija egzistuoja ir iš dalies turbūt atspindi tuos veiksmus“, – kalba M. Adomėnas.