"Demokratijos" įvedimas tebuvo politinė korupcija

- Šią savaitę Rusija vetavo gan švelnią JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, įpareigojančią įsteigti tribunolą Malaizijos lėktuvo „Boeing“ katastrofos Ukrainoje kaltininkų baudžiamajam persekiojimui. Kodėl vengiama nustatyti tikruosius katastrofos kaltininkus? Juk dabar šis veto atrodo kaip netiesioginis prisipažinimas.

- Rusijos politika visada yra nukreipta į vidaus problemų sprendimą. Jie suvokia bet kokias užuominas į Malaizijos lėktuvo numušimą, įžvelgiant ten Rusijos kaltę, kaip savo pralaimėjimą. Bet koks svarstymas JT, kur būtų minima Vladimiro Putino politika, sukuria jiems vidinę problemą ir net galimą nestabilumą šalyje, nes tai suteikia papildomų argumentų tiek opozicijai, tiek ir pasėja abejonių visoje visuomenėje dėl V.Putino veiklos moralumo ir efektyvumo. Todėl jie užėmė absoliutaus neigimo poziciją. Tai yra tipiškas visų kriminalinių struktūrų naudojamų strategijų pavyzdys, perkeltas į politiką. Bandoma griebtis bet kokių, net pačių keisčiausių argumentų.

- Šią savaitę Rusija įspėjo NATO nesiplėsti į Ukrainą ir Gruziją. Na, tarkime, NATO vadovai nuleis tą įspėjimą negirdomis ir bandys tęsti organizacijos plėtrą. Kokių veiksmų galima tikėtis iš Rusijos tuomet?

- Pažvelkime į šitą situaciją iš Rusijos vidinės logikos ir V.Putino naudojamos ideologijos pozicijų. V.Putinas jo taip įsivaizduojamam „rusiškajam pasauliui“ pristatė save kaip Rusijos žemių vienytoją, buvusios imperijos atkūrėją. Vienas iš jo naudotų mechanizmų sukurti Eurazijos ekonominę erdvę patyrė fiasko dėl įvykių Ukrainoje. Juk be Ukrainos jokios Eurazijos ekonominės erdvės negali būti, visi tai puikiai supranta, o rusų prigąsdintas Nursultanas Nazarbajevas nėra pajėgus padėti V.Putinui kuriant tokią konstrukciją, kuri padėtų atlaikyti Vakarų spaudimą. V.Putinui šiuo metu nieko kita nebelieka, tik gąsdinti, esą jeigu jūs eisite giliau, tai mes duosime lygiavertį atsaką. Iš esmės tai yra bandymas suvienyti tiek ideologines, tiek ir ekonomines bei politines pozicijas, kurias jis buvo deklaravęs. Kitaip sakant, tai yra ilčių demonstravimas. Bet pažvelkime giliau. Juk iš esmės situacija su Ukraina, V.Putino požiūriu, dar nesibaigė. Šiandien jie jau bando konstruoti vadinamąją Ukrainos vyriausybę užsienyje, t.y. į Rusiją pabėgę V.Janukovyčiaus buvusios vyriausybės nariai dabar surinkti ir sukomplektuoti. Taip bus bandoma atakuoti P.Porošenkos ir kitos Ukrainos valdžios legitimumą. Istorija su Donbasu ir Luhansku bei bandymu suskaldyti Ukrainą nepavyko, o tai yra dar vienas didžiulis V.Putino pralaimėjimas. Todėl grįžtama prie plano B. Šis planas buvo V.Janukovyčių panaudoti kaip vienintelį teisėtą prezidentą ir deligitimizuoti P.Porošenkos valdžią. Tačiau V.Janukovyčius yra visiškas moralinis, psichologinis ir politinis bankrotas, todėl jo panaudoti buvo neįmanoma ir teko pripažinti P.Porošenkos valdžią tikintis, kad vis dėlto pavyks taip perskelti Ukrainą. Šiam planui nepavykus, metamasi prie paskutinio varianto - kuriama „alternatyva“ iš pabėgėlių. V.Putino ambicijos yra pagrindinis šios politikos variklis.

- Ar tai gali duoti Rusijos siekiamą rezultatą, bandant išlaikyti tas šalis savo įtakos zonoje?

- Žinoma, kad ne, bet triukšmo bus. Vidinei Rusijos auditorijai bus paaiškinta, kad pergalingas V.Putinas ir toliau saugoja savo pozicijas, o tikrovėje tai yra eilinis fiasko. Ar Vakarai iš tikrųjų ketina priimti Gruziją ir Ukrainą į NATO bei europines struktūras? Žinoma, ne. Kadangi šios šalys, turinčios tokių konfliktinių zonų ir teritorijų, automatiškai įtraukia Aljansą į galimus konfliktus. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Rusija šituos konfliktus Ukrainoje ir Gruzijoje generavo. Bet žvelgiant vidaus logikos prasme demonstravimas, jog „dvasingoji“ Rusija yra visų puolama ir priešai aplinkui, yra nieko nauja - Lenino laikais jauna tarybinė respublika taip pat buvo „imperialistų apsuptyje“... Šitie seni revoliucinių laikų štampai, kuriuos V.Putinas ir jo aplinkos žmonės su motinos pienu įgėrė vaikystėje, yra perkeliami į dabartinę situaciją, vėl žmonėms pasakojama, kaip visi nori juos, vargšus, nuskriausti.

- Kazachstanas uždraudė latviškus ir estiškus konservus. Už ką baudžia mūsų kaimynus?

- Konservai čia, žinoma, niekuo dėti... N.Nazarbajevas yra šantažuojamas, kad didžiulės Kazachstano teritorijos yra apgyvendintos rusakalbių, todėl matydamas, kas įvyko Ukrainoje, Gruzijoje ar Moldovoje, jis suvokia, jog žingsnis į kairę ar žingsnis į dešinę nuo pono Vladimiro nubrėžtos linijos - ir jis turės lygiai taip pat gražiai žydintį konfliktą su rusakalbiais savo šalyje. Todėl jis mano, kad atsisakyti latviškų šprotų ir Rygai pasiųsti nemalonią žinutę yra mažesnis blogis, negu turėti mirtiną konfliktą savoje teritorijoje.

- Pakalbėkime apie Libiją. Štai britų premjeras D.Kameronas jau porina, kad neatmeta galimybės vėl šiek tiek pabombarduoti šią šalį, nes joje nėra tvarkos ir britai yra nesaugūs... Nejaugi vėl iš naujo teks ten įvedinėti „demokratiją“?

- „Demokratijos“ įvedimas Libijoje buvo politinės korupcijos veiksmas. Turiu galvoje ataką prieš Libiją, Muamaro Kadafio (Muammar Gaddafi) nužudymą ir jo sukurtos barjerinės valstybės sunaikinimą. O juk ši valstybė tuo metu puikiausiai atitiko Europos interesus, saugodama ES nuo įvairių įsiveržimų iš viso Afrikos žemyno. Europa turėjo savo valdomą maurą, kuris iš esmės vykdė jai parankias užduotis. Problema kilo tada, kai M.Kadafis sugalvojo, jog turi kur kas didesnius Alacho padiktuotus uždavinius, nei tik saugoti europiečius, skolinti prancūzų prezidento rinkimams pinigų ar duoti bučiuoti ranką S.Berluskoniui (Silvio Berlusconi). Problemų kilo, kai jis sumąstė, jog gali tapti visos Afrikos karalių karaliumi, juk jam toks titulas kitų Afrikos valstybių net buvo suteiktas. Jis ten tapo moraliniu autoritetu, net pradėjo Afrikoje konstruoti atitinkamas ekonomines struktūras, pasigirdo kalbų apie auksinį dinarą, kuris funkcionuotų visoje Afrikoje ir ten pakeistų dolerius bei vietos valiutas. Jau nekalbu apie M.Kadafio gebėjimus manipuliuoti naftos kainomis ir tokiu būdu kenkti ponams arabams. Atėjo momentas, kai visiems biznieriams M.Kadafis tapo nebereikalingas, o čia staiga paaiškėjo, kad nemažai Europos vadovų jam skolingi... Eilinė banditiška situacija - žmogus, skolinantis pinigų, labai stipriai rizikuoja. Tačiau visa tai reiškia baisią tragediją pirmiausia mums. Kadangi ši situacija rodo, jog mūsų politiniai partneriai kaip politikos strategai yra absoliutus nulis. Žmonės, sunaikinę struktūrą, kuri užtikrino milijonams žmonių pakenčiamą arba net gerą gyvenimą, kuri saugojo Europą nuo pabėgėlių srautų ir su kuria bet kokiu atveju buvo galima susitarti, dabar vėl deklaruoja būtinybę įvesti tvarką teritorijoje, kurią patys pavertė dykviete. Tokie politiniai „strategai“ visoje ES yra be galo pavojingi partneriai mums gresiančio konflikto su Rusija fone.

- Prancūzai šią savaitę pradėjo migrantų stovyklų savo šalyje likvidavimą, britai dorojasi su pabėgėlių srautais Lamanšo tunelyje, o štai mūsiškiai išskėstomis rankomis tokią publiką priima. Kodėl vieni sugeba ginti savo nacionalinius interesus, o kiti tik nuolankiai vykdo jų nurodymus?

- Ši situacija liudija tam tikrus naujus vėjus ir ES politinėse konstrukcijose. Akivaizdu, kad tas ES politinis modelis ir ideologija, kurie vyravo iki šiol, visos tos iki absurdo privestos liberaliosios laisvės, tapusios vos ne ES vizitine kortele, bus peržiūrėti. Kaip sakė vienas Didžiosios Britanijos policijos generalinis komisaras, nepamirškite, kad mes puikiai mokame dorotis su maištais, o jeigu kas nors nesuprato, peržiūrėkite mūsų istoriją. Pranešimas labai aiškus. Abipus Lamanšo gyvena vyrukai, puikiausiai valdę savo kolonijas šimtmečius ir palaikę ten tvarką brutaliais veiksmais. Jie pajėgūs daryti tvarką ir savo šalyse. Kita vertus, toks aiškus nacionalinių interesų gynybos bumas, šiuo metu keičiantis liberaliąsias nuotaikas Europoje, reikalauja iš politikų užimti atitinkamas pozicijas. Todėl, net būdami pakankamai lengvai keičiantys savo politinius veidus žmonės, jie priversti atsižvelgti į realybę, net jeigu liberalai dabar tampa nacionalliberalais. Italai taip pat niekada neišsiskyrė ypatingu liberalizmu savo kolonijose, taigi jie visi turi daug patirties šiuo klausimu. Todėl aš manau, kad tiek pabėgėliams, tiek visai šitai kompanijai, žaidžiančiai „Islamo valstybės“ žaidimus, jau greitu laiku mažai nepasirodys. O visa tai baigsis tuo, jog visas šis islamistinis bumas bus nukreiptas ne kur kitur, o Rusijos sienų kryptimi, t.y. ten, kur daugiausia netvarkos.

- Turkija šią savaitę galutinai įsitraukė į karo veiksmus prieš islamistus, taip pat vėl atnaujino karines operacijas prieš kurdus. Su kuo tai susiję?

- Turkija ilgą laiką buvo „Islamo valstybės“ tranzitinė teritorija į jų valdomas sritis, todėl jiems nieko kita nebelieka. Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) jaučia, kad jis praranda populiarumą ir vargu ar bus išrinktas į valdžią kitai kadencijai. Akivaizdu, kad ta jo kryptis islamizmo link nedavė rezultatų. Ir dabar R.T.Erdoganui tenka užimti naujas pozicijas. Kita vertus, kurdai kuo puikiausiai išnaudojo islamistų suaktyvėjimą, o tai gresia Turkijai ištisų sričių praradimu. Kurdai visada turėjo savo konglomeratus, tačiau islamistų kurstomi konfliktai suteikė jiems daug laisvės, ir jie tuo pasinaudojo. Taigi dabar dorotis su kurdais, nesidorojant su „Islamo valstybe“, turkai jau negali. Bet pagrindinė problema, su kuria susidūrė R.T.Erdoganas, yra jo paties politinės ateities klausimas matant, kad ankstesnė politika jokio rezultato nedavė.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“