Būti popiežiumi Pranciškumi yra sunku

Šis vardas nėra atsitiktinis, kai, Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, pasaulyje apie 900 milijonų žmonių badauja, skursta, o ekonomiškai išsivysčiusių valstybių gyventojai išmeta į šiukšliadėžes 10-40 proc. produktų. Tad pasiskelbti popiežiumi Pranciškumi - tai kartu atsigręžti į šv.Pranciškų Asyžietį, savanoriškai pasirinkusį dalijimąsi ir asmeninį neturtą. Kitokį neturtą, nei esame įpratę manyti. Anot filosofo Antano Maceinos, jis (šv.Pranciškus Asyžietis - red.past.) neėmė daugiau, nei reikia šiai dienai. Asmeninis neturtas jam psichologiškai neegzistavo, nes jis niekada nesiekė praturtėti. Jis gyveno anapus turto ir neturto.

Anapus tuštybės mugės

Ar suprasime ką tik išrinktąjį popiežių Pranciškų teisingai? Ypač kai siekti asmeninio praturtėjimo yra kalte įkaltas kiekvieno žmogaus uždavinys. Jei to nesieksi, būsi kvailys. Jei sieksi, bet nepasieksi, irgi būsi kvailys. O jei sieksi ir pasieksi, aplinkiniai tau pavydės. Ir pavydėdami juodins. Ar suprasime popiežių Pranciškų teisingai. Ypač kai jis reziduoja Vatikane, garsėjančiame savo turtais. Gal kai kas pasakys - lengva kviesti viso pasaulio žmones gerbti kūriniją, lengva kalbėti apie žmogaus pareigą globoti, duoti, kai pats esi viskuo aprūpintas. Su paauksuotu Žvejo žiedu ant piršto. Tačiau vėlgi atsigręžus į filosofą Antaną Maceiną, ir Vatikane galima gyventi ir dirbti anapus turto ir neturto. Tiesiog būti ir nepastebėti viso blizgesio. Būti, bet nė kiek neišpuikti. Tad pirmasis naujojo popiežiaus akcentas - nesudievinti ekonomikos. Nors ekonomika jau tapusi išsivysčiusių valstybių stabu. Akcijų kursų svyravimai tolygūs uraganams. O ekonomikos ekspertai tapę naujaisiais pranašais. Bylojančiais iš bankų-bažnyčių.

Brolis visiems kūrinijos broliams

Šv. Pranciškus Asyžietis, gyvenęs XIII a. pradžioje, buvo visos gamtos, įskaitant ir žmogų, mylėtojas. Broliais vadinęs ne tik žmones, bet ir paukščius, medžius, debesis, žvėris. Tad šiuo metu, kai mūsų planeta kasdien papildoma sunkiai suyrančiomis plastikinėmis šiukšlėmis, kai vandenynų dugne nusėda įvairios atliekos, kai vis grėsmingesnis atrodo klimato atšilimas, ypač reikšminga, jog popiežius pasirinko Pranciškaus vardą. Kad mes, pasaulio žmonės, nesvarbu, kokias išpažįstame religijas, į gamtą pažvelgtume kaip į asmenį. Brolį vandenyną, sesę jūrą, brolį medį ar paukštį. Į Dievo mums duotą kūrinijos dalį. Į brolį vandenį, kurį teršiame chemikalais, plastikiniais buteliais, srutomis. Į brolį išpurvintu veidu. Gal taip mąstydami mažiau tiems broliams ar sesėms kenktume.

Tad antrasis popiežiaus Pranciškaus akcentas - žmonėms atsigręžti į gamtą. Pamatyti joje brolį, o ne vien vartojamą ir suvartojamą objektą.

Ar jį išgirs?

Popiežius Pranciškus savo homilijoje akcentavo globojimą ir saugojimą. Kreipėsi ne vien į krikščionis, bet ir į visus pasaulio žmones. Į tuos irzliuosius Dievo planus. Gerokai supainiojusius pirminio plano koordinates bei mastelius. Tiek supainiojusius, kad jau tapo Dievo plano perbraižytojais. Nes kiek globos patiria kur nors Afganistane, Somalyje, Malyje ar Sirijoje gyvenantis vaikas? Kiek to saugojimo, kai aplinkui griūva pastatai, sprogsta užtaisai. Popiežius įspėjo, kad mes, tie judrieji Dievo planai, Dievui ne visada padedame. Nes mes bandome kurti mirties planus. Naikindami kūriniją. Griaudami save ir kitus. Nors, parafrazuojant naująjį popiežių, pakaktų tik pažvelgti į pasaulį su meile. Pakaktų sergėti savo jausmus, savo širdį. Pakaktų nebijoti gerumo, švelnumo, ir gyvenimas prašviesėtų. Artėtų vis arčiau Dievo. Ir visai nesvarbu, kokį jį įsivaizduojame ar išpažįstame.

Ar nepavers jo stabu?

Popiežius Pranciškus savimi žada akcentuoti dvasininko paprastumą ir kuklumą. Paprastam išlikti sunku, nes minia linkusi sudievinti. Minia linkusi entuziastingai šlovinti, raudoti džiaugsmo ašaromis ir garbinti, garbinti! Paversti žmogų gyvąja statula. Arba nekęsti. Neigti. Žmogui, kalbančiam iš šventyklos balkono, labai sunku likti paprastam. Nes minia pageidauja nepaprasto. Ji gaudyte gaudo savo naujojo kumyro žodžius. Ir nors ir pagauna, dažnai praleidžia pro ausį. Nes jei iš tikrųjų išgirstų tikrąsias žodžių prasmes, išnyktų karai. Žmonės nustotų bijoję savo gerumo, švelnumo. Nelaikytų tai asmenine yda, luošumu, neprisitaikymu prie gyvenimo.

Būti popiežiumi yra labai sunku. Ypač pasirinkus Pranciškaus vardą. Nes Vatikane neišeisi tiesiog šiaip sau į aikštę, kad palesintum brolį balandį. Neužsižiūrėsi į brolį debesį, sklendžiantį virš Romos. Ir aukodamas mišias, skirtingai nei šv.Pranciškus Asyžietis, susidursi su blizgesiu. Blizgės altoriai ir paauksuoti kryžiai. Tad asyžietiškas neturtas, atsiritęs į XXI a., gali atrodyti kiek veidmainiškas. Tačiau gal ne? Jei blizgesio nesutapatinsime su nuolatiniu vidiniu asmens imperatyvu - tą blizgesį ignoruoti. Nelaikyti jo savu. Nepastebėti. Pakilti į aukštesnę, asyžietiškąją plotmę ir kaskart priminti pasauliui, kad popiežius, kaip ir kiekvienas pasaulio žmogus, yra tik tarnystė. Ir kiekvienas žmogus pats pasirenka, kam tarnauti. Meilei ar blogiui. Mirties kultūrai ar Gyvenimui.

Ar nepavers jo geru senuku, kurio niekas neklauso?

Intronizacijos iškilmėse dalyvavę įvairių valstybių ir įvairių konfesijų vadovai jau išvyko. Pagerbę 266-ąjį popiežių. Atlikę savo formaliąją pareigą. Žmonės labai greitai pamiršta doras, širdingas kalbas. Daug labiau įsimena patyčias. Tad kažin ar pasiekė popiežiaus Pranciškaus balsas pasaulio didžiųjų širdis. Toks nepragmatiškas balsas. Kalbėjęs ir pasaulio didiesiems. Bendraujantiems notomis, diplomatiniais protokolais ir dirbtinėmis šypsenomis, apsikabinimais. Ir išdundėjusiems toliau vykdyti savo neatidėliotinų valstybinių reikalų. Jiems popiežiaus Pranciškaus homilija - veikiau gerojo senuko poezija. Nepavojinga poezija. Nes Vatikanas niekam nepaskelbs karo. Neįves kariuomenės. Nepaims įkaitų. Nebombarduos. Nei okupuos, nei aneksuos.

Tačiau vis vien prasminga, kad iš visų šventųjų vardų XXI a. gyvenantis popiežius pasirinko Pranciškų. Tarsi kompresą, kurį nori uždėti ant pernelyg materialiai įkaitusio, ekonomiškai deformuoto ir šiukšlėmis apsivertusio pasaulio kūno. Bet vis vien brolio pasaulio. Kaip pasakytų XIII a. gyvenęs šv. Pranciškus.