Baltarusių analitikas: jei opozicija dabar paimtų valdžią, nežinotų, ką su ja daryti

1994 m. I. Tyškievičius surengė pirmąją studentų demonstraciją prieš A. Lukašenką, o 1995 m. buvo vienas iš protestų prieš Konstitucijos pataisas organizatorių.

Toliau dirbo įvairiuose analitiniuose centruose, kol galiausiai 2008 m. organizavo protestus prieš chemijos gamyklos statybą Minsko pašonėje ir režimo kantrybė baigėsi – I. Tyškievičiui buvo iškelta baudžiamoji byla už neva ekonominius nusikaltimus ir jam teko bėgti į Ukrainą. Kijeve I. Tyškievičius tęsė opozicinę veiklą ir tapo Ukrainos ateities instituto analitiku.

Viduriniosios klasės sukilimas

Kaip ekspertas teigė portalui Alfa.lt, lietuvių (kaip ir kitų valstybių) parama protestiniam baltarusių judėjimui yra svarbi, tačiau kai kuriais atvejais mums Lietuvoje gali susidaryti klaidinga nuomonė apie tai, kas vyksta Baltarusijoje.

Pavyzdžiui, sakė I. Tyškievičius, dabartinių protestų Baltarusijoje nereikia lyginti su Baltijos šalių judėjimais 1988–1990 m. Pastarieji buvo nacionalinio išsivadavimo judėjimai, kurie taip suvienijos žmones, kad net dalis komunistų palaikė nepriklausomybės siekį. O dabartinių protestų Baltarusijoje priežastys yra daugiausia socialinės ir ekonominės.

Baltijos šalys siekė nepriklausomybės ir nuo pat pradžių reikalavo atsiplėšimo nuo Rusijos ir orientacijos į Vakarus. Anot I. Tyškievičiaus, baltarusių opozicijos atstovai, susibūrę aplink Sviatlaną Cichanouskąją, apskritai nekelia tokių tikslų kaip atsitolinimas nuo Maskvos arba kokia turėtų būti Baltarusijos geopolitinė orientacija nuvertus A. Lukašenką.

Anot I. Tyškievičiaus, baltarusių protestai kilo dėl kitokių priežasčių. Per pastaruosius 15 metų šalyje susiformavo gana gausus viduriniosios klasės miestiečių sluoksnis. Tai gerai uždirbantys žmonės, turintys savus verslus (beje, tarp jų IT sektorius tikrai nesudaro daugumos), kuriuos daugelis ilgus metus kūrė ir plėtojo lengvatinėse ekonominėse zonose.

Ši gausi žmonių grupė gyveno savotiškose ekonominėse „rezervacijose“ ir buvo visiškai apolitiški, nes nenorėjo prarasti lengvatų.

Tačiau verslai augo, ekonominėse „rezervacijose“ jiems darėsi ankšta ir kilo neišvengiamas konfliktas su režimu. „Tai milijonas veiklių ir sumanių žmonių, kurių lūkesčius ir interesus valdžia visiškai ignoravo. 2020 m. šių žmonių kantrybė trūko ir Baltarusijoje įvyko savotiškas socialinis sprogimas, peraugęs į protestą“, – teigė I. Tyškievičius.

A. Lukašenkos režimas padarė klaidą – ėmėsi jam įprastų represijų, tačiau nesuvokė, kad šį kartą susidūrė ne su grupele protestuotojų, kuriuos galima dergti per valstybės kontroliuojamą žiniasklaidą, o didžiule mase žmonių, kurie siuto, matydami milicijos smurtą daugybėje internetinių kanalų. „Revoliucija buvo transliuojama gyvai“, – sakė ekspertas.

„Į rugpjūtį kilusius masinius protestus žmonės patraukė daugiausia dėl to, kad solidarizavosi su represijas patyrusiais tautiečiais. „Lukašenka užkniso“ buvo nors ir svarbi, bet antraeilė priežastis“, – pasakojo I. Tyškievičius.

Iharis Tyškievičius

Revoliucija be idėjos

„Lukašenka užkniso“ yra savaime suprantamas lozungas. Pasak I. Tyškievičiaus, tokios opozicijos atstovės, kaip S. Cichanouskaja arba Veronika Cepkalo, jį puikiai išnaudojo techniškai. Lozungas padėjo joms suburti žmones. „Tačiau politinės programos turiniu jos buvo tuščios kaip būgnai. Būgnus mušė labai garsiai, bet viduje – tuščia“, – teigė analitikas.

Anot I. Tyškevičiaus, valdžios sistema Baltarusijoje nesustabdomai griūva ir to sustabdyti negalės niekas. Tai jau seniai supranta net artimiausios A. Lukašenkos aplinkos žmonės. Juk ir naujos Konstitucijos idėja valdžioje kilo ne dabar, o daugiau nei prieš 2 metus.

„Valdžia turėjo galimybę „įpaišyti“ viduriniąją klasę į valstybės sistemą, bet šiuo šansu nepasinaudojo, nes A. Lukašenka per daug myli valdžią. Jei Konstitucijos reforma būtų įvykdyta 2019 m., dabartinis socialinis sprogimas nebūtų įvykęs. Bet A. Lukašenka tempė iki paskutinio momento, kai jau buvo per vėlu“, – aiškino I. Tyškievičius.

Šiandien problema ta, kad niekas nežino, kuo pakeisti griūvančią sistemą. Todėl baltarusių analitikas prognozuoja, kad ta politinė grupė, kuri pirmoji sugebės aiškiai ir logiškai išdėstyti būsimosios valstybės sanklodos tvarką (ypač įskaitant tokius svarbius klausimus, kaip žodžio laisvė, teisingumas, piliečių saugumas, švietimas ir valdymo sistema), po 5 metų bus valdžioje arba taps intelektine naujosios valdžios baze.

„Šiuo metu nei esama valdžia, nei S. Cichanouskaja net nepriartėjo prie konkrečių pasiūlymų formulavimo. Liūdna, bet A. Lukašenkos aplinka yra pažengusi labiau“, – sakė analitikas.

Viskas „dzin“ ir identiteto krizė

Baltarusijoje egzistuoja ne viena politinė grupė, kuri potencialiai galėtų pretenduoti į naujos valstybės sistemos kūrimą. Ir problema yra ne ta, kuri opozicinė grupuotė yra „teisinga“. Anot I. Tyškievičiaus, krizę išgyvena pati visuomenė. Tai mentaliteto, identiteto ir pasaulio bei savo vietos jame suvokimo krizė.

„Įsivaizduokite, kaip mąstė dabar revoliuciją sukėlę žmonės prieš 5 metus: gyveni gerai, pasiturinčiai. Gyvenimas pavyko ir politika tau neįdomi. Už kelių metrų milicija muša žmogų, bet tau – „dzin“. Šiandien jie išlindo iš savo kiauto, bet tezės „man viskas dzin“ neatsisakė“, – Alfa.lt aiškino ekspertas.

Todėl šiems žmonėms net nerūpi, kas ateitų į Lukašenkos vietą. Kad ir Vladimiras Putinas. Jiems svarbu tik tai, kad naujoji valdžia sugrąžintų jiems turėtą gerovę ir ramybę.

Identiteto klausimas baltarusių sąmonėje taip pat nesusiformavęs. Visuomenės nuomonės apklausų duomenys rodo, kad baltarusiai nelaiko Rusijos priešiška šalimi ir pasisako už bendradarbiavimo plėtrą. Bet kartu jie pasisako ir už glaudesnius ryšius su Lietuva ir Lenkija. Be to, pastaruosius 10 metų nuosekliai mažėja realios valstybinės sąjungos su Rusija šalininkų skaičius ir jie sudaro vos daugiau nei 2 proc. gyventojų.

Rusijai meilės nejaučia

Pasak I. Tyškievičiaus, Rusijos tokia situacija netenkina ir ji siekia stiprinti savo įtaką Baltarusijoje, bet teigti, kad šalyje jau veikia prorusiškos jėgos, per anksti. Jo nuomone, Maskva vis dar mėgina sukurti Maskvai palankią grupuotę, tačiau daro tai lėtai – norėdama, kad jai palankios jėgos atrodytų autentiškai baltarusiškos ir nekeltų visuomenės nepasitenkinimo. Taip yra dėl to, kad Rusija jau bandė veikti agresyviau, bet susidūrė su pasipriešinimu iš režimo pusės.

Analitikas sutinka, kad dabartinės opozicijos užuomazgose matomas „Maskvos pėdsakas“, tačiau S. Cichanouskajos aplinka negalėtų deklaruoti prorusiškos linijos, nes visuomenė jos nepriimtų.

„Prisiminkime, kad pačioje pradžioje S. Cichanouskaja net šalinosi tautinės Baltarusijos simbolikos, bet visuomenė privertė ją tai padaryti“, – aiškino ekspertas.

„Žinoma, daryti įtaką situacijai bando ir Rusija, ir Lietuva, ir Lenkija. Tačiau šiandien Baltarusijoje nėra nė vienos įtakingos grupės, kuri galėtų skelbti kursą į bet kurią iš šių valstybių“, – teigė I. Tyškievičius.

„Į mūsų šalį atvykstantys rusai ir baltarusiai pamatė, su kuo jiems siūloma „integruotis“. Atmetimo reakcija akivaizdi. Baltarusiai mieliau važiuoja pabendrauti prie kavos puodelio su vilniečiais arba varšuviečiais. Bet tuo pat metu dauguma nenori susisaistyti nei su Rytais, nei su Vakarais. Baltarusiai nenori su niekuo pyktis, bet nenori su niekuo ir saistytis“, – reziumavo ekspertas.

Analitiko nuomone, nemažai pasako ir apklausos, pagal kurias daugiau baltarusių yra pasiryžę ginti šalį nuo Rusijos nei nuo NATO. Maskvai – tai signalas, kad, net ir jėga užgrobusi šalį, ji vargu ar sugebėtų ją išlaikyti.

Skirtingai nuo ukrainiečių, baltarusiai nesirenka tarp „juodo ir balto“ – Rytų ir Vakarų. Visai rimtai žiūrima į gana didelę įtaką šalyje turinčią Kiniją. Pasak I. Tyškievičiaus, Pekine Baltarusijos klausimą kuruoja asmeniškai Nacionalinio saugumo ministerijos vadovas. Analitiko nuomone, tai rodo, kad Pekinas taip pat greičiausiai nesėdėtų sudėjęs rankų, jei Maskva staiga nuspręstų praryti Baltarusiją. Šie lūkesčiai taip pat stiprina baltarusių viltis, kad ateityje jų šalis galės toliau „plūduriuoti“ tarp dviejų regione konfliktuojančių pusių.

A. Lukašenka užsilaikys poste

Kokių pokyčių galima laukti Baltarusijoje šiais metais? I. Tyškievičius teigė, kad pats realiausias scenarijus yra tas, pagal kurį A. Lukašenka lieka valdžioje. Analitikas jam teikia 80 proc. tikimybę.

„A. Lukašenka nusiramino, atgavo pasitikėjimą savimi. Pažvelkite: rugpjūtį–rugsėjį jis akivaizdžiai buvo ne tik psichologiškai, bet ir psichiškai nestabilus. Tai buvo momentas, kai padėtį buvo galima pakeisti, bet momentas prarastas“, – teigė ekspertas.

To priežastis viena – valdžią galėjo perimti organizuota protestinė mažuma, bet tokios Baltarusijoje nėra. S. Cichanouskaja neturėjo ką pasiūlyti šaliai, išskyrus vien A. Lukašenkos pasitraukimo reikalavimą.

Tuo metu valdžia laimėjo laiko ir konsolidavo pozicijas. Protestuose dalyvauja mažiau žmonių, valdžia sėkmingai užčiaupia juos nušviečiančius regioninės žiniasklaidos atstovus. „Teisūs pasirodė tie, kurie, kaip ir aš, dar rugpjūtį sakė, kad A. Lukašenka „perlauks“ neramumus. Tuo metu tautiečiai ant mūsų labai pyko“, – sakė I. Tyškievičius.

Tikėtina, kad A. Lukašenka tikrai imsis konstitucinės reformos, bet darys tai lėtai, kad naujoji Konstitucija būtų kuo mažiau palanki Rusijai, o Baltarusijos visuomenė įtikinta, kad diktatorius ketina iš tiesų atlaisvinti pančius. Įmanomas ir Kazachstano scenarijus, pagal kurį A. Lukašenka atsisakytų savo posto ir taptų kokiu nors „nacionaliniu lyderiu“ ar užimtų panašias įtakingas pareigas.

Be to, tempdamas laiką, A. Lukašenka tikisi, kad susiformuos opozicijos grupė, su kuria bus galima taikiai derėtis dėl būsimų pokyčių. Gana tikėtina, kad visa tai pamatysime kitų metų gegužę–birželį. Jei A. Lukašenkai pavyktų dar labiau tempti procesą, tikėtina, kad visa tai gali nusikelti ir į 2022 m. O iki to Baltarusijoje valdys dabartinis režimas.

„Valdžios pasikeitimas Baltarusijoje įmanomas, tačiau problema yra rimta: turi būti organizuota jėga, galinti tai padaryti, bet jos nėra. Jei opozicija paimtų valdžią dabar – nežinotų, ką su ja daryti“, – reziumavo I. Tyškievičius.