Afganistanas. Ką slepia afganų šypsenos? (VII)

Dar net neįvažiavus į kaimą mūsų "hamerius" pasitinka apie 20 vaikų būrys. Jie su mumis sveikinasi savaip: "Ball, water, pen!".

Šių angliškų žodžių juos išmokė ne mokytojai, o pats gyvenimas - suprask, jiems reikia kamuolių, vandens, rašiklių. Ir visai nesvarbu, kad jau devintojo mėnesio Qaus (pagal mus - gruodžio) vidurys, kad dar ryte žemė buvo apklota bent 20 centimetrų storio sniegu, kad dauguma šių vaikų aprengti apdriskusiais megztukais, mūvi mažai šildančiais guminiais batais, o keli išvis basi - prašoma, kaip ir visada, to paties - "Ball, water, pen".

"Buru buru!" - nemandagiai ir piktai vaikus veja šalin kartu patruliuojantys afganų kariai. Afganistano nacionalinės kariuomenės toran (kapitonas) iškart paaiškina, kad su vaikais bendrauti nereikia - esą tai yra "ne mūsų lygiui", ir bet koks teigiamas dėmesys vaikams gali turėti neigiamų pasekmių bendraujant su svarbiausiais kaimo žmonėmis, mat jei jau parodei dėmesį vaikams, vadinasi, esi nevertas kalbėtis su suaugusiais. Pagal vietinių supratimą, viešas bendravimas galimas tik tarp "savo lygio" žmonių: vaikai - su vaikais, moterys - su moterimis, vyrai - su vyrais.

Privačioje šeimos erdvėje šios taisyklės negalioja, bet bent kiek oficialiai bendraujant - būtinos. Ir nors kišenėse turime karamelinių saldainių, juos pasilaikome sau - juk mes, vakariečiai, esame čia svečiai ir negalime griauti nusistovėjusių kultūrinių normų.

Į šį kaimą užsukame jau nebe pirmą kartą - tai viena skurdžiausių gyvenviečių Čagčarano apylinkėse, kuriose apsistoję iš kitų Goro provincijos rajonų persikėlę žmonės. Bėga jie dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl to, kad gamta šykšti savo gėrybių ir taip veja žmones ieškoti dosnesnių vietovių. Kita dažna priežastis - nesiliaujantys tarpgentiniai konfliktai, priverčiantys net sėsliausius afganus susikrauti savo "gyvenimą ant asilų" ir patraukti ieškoti užuovėjos nuo smurto.

Šįkart atvažiavome ne tuščiomis. Norime bent kiek palengvinti jau atėjusios žiemos vargus, todėl atvežėme šiek tiek "šilumos" iš Lietuvos: gerų žmonių padovanotus dėvėtus drabužius bei megztas kojines. Mūsų dovanas iš karto pastebi gausiai susirinkę vietiniai - jų akyse santūrus džiaugsmas ir viltis, kad ši žiema jiems nebus paskutinė. Liūdna statistika, bet vidutinė gyvenimo trukmė Afganistane nesiekia nė 50 metų, o atšiauresniuose regionuose žmonės savo amžių skaičiuoja išgyventomis žiemomis.

Atrodo, jog imtume ir išdalintume viską, ką atsivežėme, kad tik greičiau geri darbai sušildytų kaimo žmonių kūnus ir mūsų širdis, bet to nedarome. Viskas turi būti pagal nerašytas procedūras: dovanos bus perduotos kaimo seniūnui ir jau jis, pasitaręs su mula (musulmonų dvasininku) spręs, kas, ko ir kiek gaus.

Mūsų iniciatyva dalinti patiems gėrybes būtų tikrai nesuprasta ne mažiau kaip ir bendravimas su vaikais - pagarba čia, Afganistane, užsitarnaujama kantrybės ir kultūrinių subtilybių išmanymo keliu. Jei norime, kad mus gerbtų, turime ir elgtis atitinkamai - ne tik žodžiais, bet ir savo elgesiu pripažinti kaimo seniūną kaip didžiausią autoritetą, nes jo žodis kaime prilygsta įstatymui.

Kaimo seniūnas pasitinka mus su šypsena bei jau įprastu pasveikinimu: "Assalam aleikom! Četor hasti?" ("Sveiki atvykę, taika su Jumis! Kaip laikotės?") "W-laykum o a-salaam! Chub astam, tašakor!" ("Ir su Jumis tebūnie taika! Gerai laikausi, ačiū!)", - atsakome jau neužsikirsdami ir po truputi pradedame kalbėtis apie užklupusios žiemos rūpesčius.

Prisipažinsiu, jaučiuosi šiek tiek nejaukiai: kaimo seniūnas labai emocingas, prilipęs mažiau nei pusės metro atstumu nuo manęs, o ekspresyviai kalbėdamas nuolat ima mane už rankų ir savo gestais paryškina vietos gyventojų vargus. Ir nors daug patogiau, kaip šiaurietiško charakterio žmogus, jausčiausi bendraudamas bent metro atstumu nuo pašnekovo, tačiau žengdamas žingsnį atgal rizikuočiau įžeisti kaimo seniūno autoritetą arba net parodyti savo priešiškumą bei agresyvumą. Dabar jau realybėj tenka išbandyti, ką reiškia vadovėliuose aprašyta asmeninio pažinimo svarba bendraujant - kalbama ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba.

Ne mažiau nejaukiai pasijuntu išgirdęs, kad dėl prasidėjusių šalčių kaime jau mirė 5 žmonės - seniūnui pasakojant apie tai nuo jo veido nedingsta šypsena... Vėliau man afganų kapitonas paaiškins, kad rodyti neigiamas emocijas yra silpnumo ženklas ir net kalbant apie nemalonius dalykus dažnai šypsomasi... Afganai vertina drąsą, ištvermę, išmintį ir jėgą ir bet kokių emocijų, tokių kaip pyktis ar liūdesys, rodymas yra netoleruotinas. Ilga karų patirtis užgrūdimo jų mentalitetą ir dvasinę stiprybę iki plieno kietumo.

Gera valanda perduodant šiltus drabužius kaimo seniūnui, ir pamažu pajudame bazės link. "Ball, water, pen!" - išlydi mus vaikai.

Bus daugiau