Afganistanas (2). Laimingi laiko neskaičiuoja

Po savo pirmojo straipsnio apie Afganistaną gavau pastabą, kad klaidinu žmones rašydamas apie XIV amžių. Argumentas - musulmonai skaičiuoja laiką kitaip. Taip, kitaip. Tik klausimas, kurie musulmonai?

Iš Lietuvos atskriejo pastaba, kad pas musulmonus jau gerokai įsivažiavęs XV amžius, ir kad jie metus pradėjo skaičiuoti nuo 622 metų pagal Grigaliaus kalendorių (tą, kurį naudojam ir mes Lietuvoje), kad tie metai žymi pranašo Mahometo kelionę iš Mekos į Mediną ir panašiai.

Trumpai tariant, gavau puikią progą atnaujinti savo "kalendorines" žinias apie tai, kad musulmonų metų skaičiavimas paremtas matomu Mėnulio judėjimu aplink Žemę ir turi tik 354 dienas, todėl kada nors pasivys ir pralenks mūsų laiką.

Rašydamas, kad atvykom į XIV amžių galvoje turėjau ne tai. Dar prieš ketverius metus būdamas čia susipažinau su Abdullah (turbūt bent kas penktas vyras Afganistane turi tokį vardą), kuris man ir paaiškino, kas yra kas.

"Taip taip, XV amžius jau buvo Afganistane, dabar XIV", - išsišiepęs lig ausų, matydamas mano buką žvilgsnį, išpyškino Abdullah. Kur jau nebus tas žvilgsnis bukas, kai neapleidžia jausmas, jog esi pasimetęs laike.

"Talibų režimas buvo įvedęs mėnulio kalendorių, kuris naudojamas arabų šalyse ir kur dabar 1434-ieji (beje, Abdullah ilgai žiūrėjo į savo kalendorių ir svarstė - 1433-ieji ar 1434-ieji), bet žlugus talibų valdymui buvo grąžintas Persų saulės kalendorius ir vėl "nukeliauta" į XIV amžių", - savo išmintimi dalinosi mano naujas-senas draugas Abdullah.

Tuo savo enciklopedinius pasakojimus ir baigsiu. Šįkart - apie laiko suvokimą čia. Arba, vertinant vakarietišku supratimu, nesuvokimą.

Ar bandėte kada nors tartis su afganistaniečiu dėl susitikimo konkrečią valandą? Nekalbu apie "suvakarietintus" afganus, firmas ar valdžios institucijas, kalbu apie tikrą kaimo žmogų, kad ir daugiausia patirties turintį, labiausiai gerbiamą - kaimo seniūną. Taigi, susitikom, pabendravom, tariamės dėl kito vizito, pažiūrėjom į savo laikrodžius, sutarėm, kad devinta valanda ryto yra tinkamas metas. Laukiu be penkiolikos devynios - mane mokė, kad mandagu apsidrausti ir ateiti anksčiau. Praėjo pusvalandis, po devynių penkiolika - svarbūs žmonės nevėluoja, o užsilaiko - nieko tokio, ko jau ko, o laiko ir kantrybės man netrūksta.

Dešimta valanda, o aš vis dar laukiu - galbūt aš kažką ne taip supratau ir mes tarėmės dešimtą? Laukiu toliau. Be dvidešimt vienuolika - "salamaleikum" - pasisveikina ir atsiprašo, kad truputį vėluoja. Suprantu, kad vėl reikės prie to priprasti. Ir visai nesvarbu, kad nemažai vietinių nešioja įvairios kilmės "roleksus", kad retai kuriam darbo kabinete nėra ant sienos kabančio puošnaus laikrodžio - tai skirta nebūtinai laiko matavimui. Daug dažniau tai yra tiesiog gražu. Nes laikas, kaip ir daug kas čia, yra "inšala" - "kaip Alachas duos..."

KUO VYRESNIS - tuo labiau gerbiamas.

Turbūt gali iki išprotėjimo aiškinti apie punktualumo svarbą, apie laukiančius kitus susitikimus, ir vis tiek tai bus "inšala"... Žmonėms čia diena dalinama ne laikrodžio rodyklėmis, o maldomis. Fadž, zuhr, aser, magrib, iša - rytinė, pietų, vidurdienio, saulėlydžio ir nakties maldos.

Po truputį, vis dar su klaidomis, bet jau mokausi. Nes tai daugiau nei maldos - tai gyvenimo būdas. O kol esam čia, ne tik afganų, bet ir mūsų.

Beje, žinot, kiek mano draugui Abdullah metų? Aš nežinau. Nes ir jis nežino. Nes ir jo tėvai nežino. Kažku tarp 16 ir 25. Gimimo liudijimo nėra. "Kiek tau metų, Abdullah?" - klausiu. "Išgyvenau 16 šaltų žiemų", - atsako. Kitą kartą: "Išgyvenau 25 vasaras..."