A.Butkevičius: Kaip Batka laimėjo sudėtingą lošimą

- Šią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sugriežtino bausmes protestuotojams bei užsienietiškiems socialiniams tinklams, o taip pat rėžė audringą kalbą saugumiečiams, pasakodamas apie nuolat Vakarų skriaudžiamą bei puolamą Rusiją, amerikiečių apmokomus teroristus, šalyje siautėjančius „užsienio agentus" bei šnipus...

Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas taip pat sukurpė nemažai baisių tekstų... Kas tokio nutiko, kad šią savaitę taip smarkiai kažkas puolė vargšus rusus? Koks šito pompastiško triukšmo tikslas?

- Visa tai rodo, jog yra ruošiamasi rinkimams. Norint juos laimėti, reikia maksimaliai griežtinti situaciją. Tačiau man labiausiai patiko V.Putino pasakojimas, jog pernai sugavo 500 šnipų... Galiu skaitytojams pasakyti, kad šaltojo karo metais, Tarybų Sąjungos galybės apogėjuje, kai šnipų amatas dar buvo didžiai gerbiamas, jeigu pagaudavo 2 šnipus, tai buvo laikoma dideliu pasiekimu ir tuo pagrindu buvo gausiai dalijami ordinai bei medaliai...

Jeigu padori žvalgyba kur nors tinkamoje vietoje turi vieną šnipą, tai yra laikoma milžinišku pasiekimu ir toks šnipas saugomas kaip akies vyzdys. Todėl 500 šnipų pagavimas, žinoma, kvepia pasaka kvailiams...

Aišku, jeigu kiekvieną intermergaitę jie laiko užsienio įtakos agentu, o pastaruosius prilygina žvalgams, tai tokiu atveju skaičius yra suvokiamas... Kalbant apie didinamas baudas protestuotojams, tai yra klasikinis varžtų užveržimo metodas, siekiant, jog bauda taptų tikrai skausminga.

Tokiu atveju žmogus pradeda galvoti, kad galbūt bus geriau jam nedalyvauti protesto akcijose ar pasisaugoti, nes bus labai nemalonu ištraukti iš savo kišenės atitinkamą sumą... Šį dalyką V.Putino psichologai puikiai supranta ir, žinoma, šis metodas darys įtaką įvairių akcijų dalyvių skaičiui, bet neturės jokios įtakos nepatenkintųjų skaičiui. Tačiau, kaip žinoma, su nepatenkintaisiais yra kaip susitvarkyti - tiesiog jų balsai rinkimuose nebus įskaičiuoti...

- Svarbiausiu opozicionieriumi vadintas Aleksejus Navalnas šią savaitę buvo išbrauktas iš „sąžinės kalinių" sąrašo. Po šio veiksmo daugelis žmogaus teisių gynimo organizaciją „Amnesty International" pradėjo vadinti Kremliaus įtakos agentais, Maskvai „naudingais idiotais" ir pan. Vis dėlto įdomu: kiek Rusijos specialiosios tarnybos galėjo prisidėti prie tokio įvertinimo?

- Nedrįsčiau teigti, kad tai padaryta be jokios V.Putino tarnybų pagalbos - žinoma, tos tarnybos privalėjo turėti tikslą kaip nors diskredituoti A.Navalną. Tačiau tai yra gražus smūgis, panaudojant autentiškus paties A.Navalno tekstus.

Ko vertas vien tik jo garsusis posakis: „Tost za holokost" („Tostas už holokaustą" - rus.)... Jeigu A.Navalnas bent kiek suvokia politines realijas, to neturėjo sakyti... Žinoma, jo pareiškimai apie Krymo priklausymą Rusijai taip pat yra visiškai nepolitiški ir jau vien dėl to mano paramos šis žmogus nesulauks.

O kur dar daugybė kitų juodašimtiškų jo pareiškimų bei dalyvavimų įvairiose „derži mordu" akcijose, pradedant savo politinę karjerą. Šiandien putinistai tai išnaudojo ir mes turime rezultatą.

Bet aš norėčiau, kad mūsų mielieji skaitytojai stipriai dėl to nenuliūstų, nes jeigu man reikėtų rinktis, kas valdys Rusiją - V.Putinas ar A.Nalavanas - tai aš dar primokėčiau, kad liktų V.Putinas...

- Šią savaitę V.Putinas Sočyje susitiko su Aliaksandru Lukašenka. Jie ten tradiciškai pakalbėjo apie dar „glaudesnius santykius", nei buvo anksčiau, o apžvalgininkai spėja, kad A.Lukašenka atvyko kaulyti pinigų. Taigi, koks, jūsų manymu, buvo šio vizito tikslas?

- A.Lukašenkos situacija, lyginant su priešrinkiminiu ar porinkiminiu laikotarpiu, smarkiai pasikeitė jam į gerąją pusę. Padėtis taip stipriai pagerėjo, kad jis gali užmiršti savo pažadą priimti naują Konstituciją ir paskui palikti baltarusius vienus vargo vargti...

Šis A.Lukašenkos susitikimas su V.Putinu buvo ne iš vargano „jaunesniojo broliuko", atėjusio paprašyti eilinės pagalbos, pozicijų, bet iš žmogaus, kuris sugebėjo suvaldyti situaciją, atėjus pas žmogų, kuriam tai dar tik teks daryti...

Manyčiau, jog privačiame pokalbyje A.Lukašenka tiesiai pasakė: „Volodia, kaip matai, aš turiu visuomenės valdymo metodus ir turiu žmones, kurie šiuos metodus realizuoja. Mano pavyzdys labai stipriai padeda konsoliduoti aplinkui tave sėdinčius ir remiančius žmones.

Šioje situacijoje, kuomet vienoje pusėje esi tu ir tavo „Ežero kooperatyvo" žmogeliai, išaugę tavo paunksmėje, o kitoje pusėje - įvairios finansinės ir specialiųjų tarnybų grupuotės, kalbančios A.Navalno demonstrantų lūpomis: „Putin - von". Taigi, tu, Volodia, apsispręsk - ar tu su manimi, ar man reikia kalbėtis su kitais..."

- O ar jis sakė: „Volodia, duok pinigų?.."

- Manau, ne. Šioje situacijoje jau V.Putinas turėjo siūlyti pinigus ir džiaugtis, kad juos paima... Batka išlošė šią partiją, kaip ir daugybę kitų partijų, todėl man belieka džiaugtis, jog mes nepavedėme mielojo skaitytojo ir jis galėjo laiku susiorientuoti šioje situacijoje, kurią kurstė komjaunuolis Linkevičius ir į jį panašūs veikėjai...

- Užmeskime akį į Kaukazą. Kas vyksta Gruzijoje?

- Vienoje pusėje yra Mišos Saakašvilio buvusios partijos vadinamųjų „nacionalų" grupuotė, kurią daug kas vadina sektantais. Jie, labai ilgai negaudami valdžios, daro viską, kad tą valdžią gautų.

Šiandien jie įsivaizduoja, jog valdžią gali gauti atakuodami valdančiąją „Gruzijos svajonę", kaltindami ją prorusiškumu ir reikalaudami priešlaikinių rinkimų. Situacija su „nacionalais" iki kurioziškumo panaši su lietuviškais vadinamaisiais konservatoriais...

Kaip tik todėl Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, nuvykęs „neutralizuoti" konflikto, užėmė vieną iš konfliktuojančių pusių, t.y. pradėjo grasinti NATO ir ES sankcijomis Gruzijai, jeigu nebus paleistas jo draugelis iš kalėjimo...

Kitoje pusėje yra Gruzijos ir Rusijos oligarcho Bidzinos Ivanišvilio įkurta partija „Gruzijos svajonė", kuri, M.Saakašviliui prapylus visus karus ir rinkimus, nuo 2012 metų yra valdžioje.

Nors oponentai ją ir kaltina „prorusiškumu", tačiau daugybė veiksmų liudija, jog jie yra prorusiški tiek, kiek prorusiškos yra Prancūzija ir Vokietija... Kitaip sakant, dabartinė Gruzijos prezidentė Salomė Zurabašvili yra ne tiek prorusiška, kiek ne proamerikietiška.

Ji yra buvusi Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos darbuotoja, turinti ir Prancūzijos pilietybę - situacija mums puikiai atpažįstama, prisiminus prezidento Valdo Adamkaus padėtį, gaunant užsienio šalies garantijas ir pensiją... Taigi, mano vertinimu, Gruzija plaukia gana tiesiu proeuropietišku kursu.

Nuo Napoleono karų laikų, kuomet gruzinai yra turėję labai glaudžius santykius su Prancūzija, ten gyvena senos bendros šeimos ir didelė diaspora, todėl S.Zurabašvili proeuropietiškos nuostatos labiau padeda dabartinei Gruzijai, negu proamerikietiškos mūsiškių politikų nuostatos Lietuvai...

- Kadangi prabilome apie Kaukazą, tai pakalbėkime ir apie Armėniją, kur kariškiai mėgina nuversti šalies premjerą Nikolą Pašinianą. Kaip vertinate tuos įvykius? Kam naudinga ten vykstanti destrukcija?

- Armėnijos kariuomenė iš esmės yra stipriai prorusiškas darinys. Čia kalbu ir apie mentalitetą, ir apie karininkų baigtas mokyklas, ir apie asmeninius kariškių ryšius... Todėl šis veiksmas yra akivaizdžiai derintas su Kremliumi - tokiu būdu bandoma išstumti iš pozicijų žmogų, kuris šiaip ar taip, bet vis dėlto išsprendė pagrindines Armėnijos problemas.

Kitaip šnekant, tarp visų blogiausių variantų jis pasirinko patį mažiausią blogį... N.Pašinianui pavyko atsiplėšti nuo rusų įtakų, konflikte su Azerbaidžanu jam pavyko pademonstruoti, jog Armėnija turi galimybę priešintis ir išlaikyti pozicijas, nepaisant to, jog jokios paramos iš Rusijos ji dabar negauna, be to, jam pavyko aplink save konsoliduoti armėnų diasporą pasaulyje ir jam pavyko gauti Vakarų valstybių paramą, suvokiant, jog už visa tai reikia mokėti...

Ar labai daug sumokėjo Armėnija? Manau, kad minimaliai. Jie išlaikė savo pozicijas dalyje Kalnų Karabacho, jie gavo teisėtą susisiekimą su šiuo anklavu, ko anksčiau neturėjo. Jie sukūrė teisėtą galimybę azerbaidžaniečiams susisiekti su Nachičevane ir tai padėjo nuimti daugelį metų užsitęsusias įtampas tarp abiejų šalių.

O kas svarbiausia - jiems pagaliau pavyko pasiekti situaciją, kai abi šalys galės pradėti vystyti santykius normaliai. Tie, kas nežino Kaukazo, galvoja, jog azerbaidžaniečių ir armėnų konfliktas yra amžinas, tačiau tai netiesa - didžiulis skaičius armėnų gyveno Azerbaidžano teritorijoje, kaip ir azerbaidžaniečiai - armėnų teritorijoje, jie puikiai tarpusavyje sutarė ir sugyveno.

Tol, kol didysis kaimynas neįsikišo, vykdydamas „Pax Rossiana" politiką Kaukaze, ir nekūrė tik sau priimtinos situacijos, šios tautos buvo radusios būdą sugyventi. Jie ir ateityje puikiai susitars, išspręs savo kultūrinio identiteto klausimus, nekeldami jokių konfliktų.

Aš nuoširdžiai tikiu, jog azerbaidžaniečiai ir armėnai atvers naują puslapį savo santykių istorijoje, jeigu Lietuva ten nepasiųs savo Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko spręsti jų reikalų...

Respublika.lt