Eurelijus Žukauskas: iki bronzos pritrūko drąsos

Ilgametis Lietuvos krepšinio rinktinės narys, 2003 m. Europos čempionas Eurelijus Žukauskas, kalbėdamasis su „Vakaro žiniomis“, aptarė aktualiausius savaitgalį pasibaigusio pasaulio čempionato klausimus: nesėkmingą rinktinės finišą ir auksinę amerikiečių pergalę finale.

- Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą čempionate ir jos užimtą ketvirtą vietą?

- Manau, kad Lietuvos rinktinę šiame čempionate pagal 10 balų skalę būtų galima įvertinti tvirtu devynetu. Paskutinėse kontrolinėse rungtynėse dėl traumos praradusi pagrindinį įžaidėją Mantą Kalnietį rinktinė akivaizdžiai susilpnėjo, tad galutinis rezultatas ir patekimas į geriausių pasaulio čempionato ketvertuką man tapo smagiu netikėtumu. Aišku, jei būtų laimėję bronzą, tada sakyčiau, kad pasirodymas buvo puikus.

- Ko Lietuvos krepšininkams pritrūko bronzinėse rungtynėse su prancūzais? Juk pergalė buvo labai arti.

- Net nežinau. Gal žaidimo būtent tokiomis įtemptomis ir atsakingomis minutėmis patirties. Tikriausiai ir geresnio įžaidėjų pasirodymo. Manau, kad tose rungtynėse labai ryškiai buvo jaučiamas M.Kalniečio nebuvimas. Jis tikrai būtų galėjęs imtis iniciatyvos sunkiausiais momentais. Kitiems krepšininkams gal šiek tiek pritrūko drąsos.

- 2004 m. Atėnų olimpiadoje jūs kartu su Lietuvos rinktine taip pat likote per žingsnį nuo medalių. Koks buvo tos ketvirtos vietos skonis?

- Atsimenu, kad po pralaimėjimo pusfinalyje italams visą naktį negalėjau užmigti. Realiai ir taip nelabai tikėjome, kad galime antrą kartą įveikti JAV rinktinę. Tad į rungtynes dėl trečios vietos išėjome ir be pasitikėjimo, ir deramai nepailsėję. Apskritai, jei ne tas pralaimėjimas pusfinalyje, manau, būtume iškovoję auksą. Tačiau galiausiai likome tuščiomis rankomis.

- Bet net ir be medalių jus Vilniuje sutiko kaip čempionus. Kiek svarbus krepšininkams tas faktas, kad po čempionato juos kažkas pasitinka, sveikina?

- Be abejo, tai yra labai malonu. Tai ir labai didelis stimulas toliau sportuoti, žaisti Lietuvos rinktinėje, ginti šalies garbę. Vis tiek krepšininkai rinktinėje žaidžia ne už pinigus. Be abejo, yra tam tikros premijos, bet jos palyginti nedidelės. Bet žmonių susidomėjimas, palaikymas yra geriausia kompensacija už rinktinei paaukotas vasaras.

- Grįžtant prie šio pasaulio čempionato, vargu ar kas abejojo, kad finale JAV rinktinė įveiks Serbiją. Bet ar jūs tikėjotės, kad ta pergalė bus tokia įspūdinga?

- Tai buvo fantastinės amerikiečių rungtynės. Iš pradžių serbai lyg ir rodė, kad yra pasirengę kovai, bet paskui JAV rinktinės gynėjai pradėjo svaidyti vieną tritaškį po kito ir jokios intrigos nebeliko. Kai varžovai taip pataiko, tai net ir kovingiausiems krepšininkams nusvyra rankos. Amerikiečiai pataikė, lyg tai būtų ne pasaulio čempionato finalas, o eilinė treniruotė. Atrodė, kad jie gali pataikyti ir iš rūbinės.

- Krepšinio specialistai teigia, kad ši JAV rinktinė tarsi ir nebuvo tokia stipri kaip prieš tai buvusios kelios JAV komandos. Ar jūs pritariate šiam teiginiui?

- Gal ir silpnesnė. Komandoje nebuvo pačių ryškiausių NBA krepšinio žvaigždžių, apskritai žaidė gana jauni krepšininkai. Bet ta jaunystė ir tapo jų koziriu. Jie labai gerai gynėsi, puikiai puolė ir akivaizdžiai labai norėjo laimėti. Nors tai ir nebuvo stipriausia JAV rinktinė, jos pajėgumo visiškai užteko.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“