Užsieniečio nuomonė apie Klaipėdą

Lietuvių kalbos jis nemoka, bet turi gerų draugų, kurie jam net laikraščių straipsnelius ar žinutes išverčia. Taigi jis pateikė savo nuomonę apie pokyčius.

Hannu labai nusistebėjo, kad mieste iškabose nebeliko lietuvių kalbos. Visur užrašai tik angliški. Ir ne tik Klaipėdoje. Tas pat ir Vilniuje, ir Kaune.

"Ar jums kas uždraudė rašyti lietuviškai, ar jūs patys sąmoningai tai darote?", - klausia jis manęs.

Aš jam atsakiau, kad mes jaučiame didelį malonumą lįsdami amerikonams į užpakalį be muilo.

Hannu prisimena, kad tarybiniais laikais buvo dvikalbystė, visi užrašai buvo dviem kalbom - lietuvių ir rusų. Dabar gi lietuvių ir rusų kalbos išnyko, o atsirado tik anglų.

"Ar visi moka anglų kalbą?" - klausia Hannu.

Sakau, kad jaunimas daugiausiai moka, o seniai, ypač kaimiečiai, nieko nesuprasdami žiūri į tuos užrašus, kaip ožys į naujus vartus. Aš paaiškinau, kad dažnai teisinamasi, jog firmos pavadinimas yra angliškas, todėl versti į lietuvių kalbą negalima. Hannu tvirtina, kad versti nebūtina, bet lietuvių kalba turėtų būti parašyta kas tai - parduotuvė, firmos būstinė, įstaiga ar kas nors kitas. Sako, kad pas juos Suomijoje irgi yra dvikalbystė: suomių ir švedų, bet visur užrašai yra abiem kalbom.

Aš aiškinu Hannu, kad Klaipėdoje Vytautas Čepas įkūrė Lietuvių kalbos gynimo draugiją ir siūlo pastatyti gėdos stulpą, ant kurio būtų viešinami lietuvių kalbą darkantys užrašai, bet bijo, kad toks stulpas gali pažeisti kalbos darkytojų teises. Beje, visos žiniasklaidos priemonės šneka tik apie teises. O apie pareigas nė žodžio. Hannu labai nustebo. Sako, kad pas juos apie teises irgi nemažai kalbama, bet labiausiai pabrėžiamos pareigos.

Kalbėdamas apie Klaipėdą Hannu pabrėžė, kad miestas pastebimai gražėja. Bet, jo nuomone, trūksta tvarkos.

Pavyzdžiui, dauguma tipinių tarybiniais metais pastatytų namų yra su balkonais arba su lodžijomis. Juos gyventojai sugalvojo įstiklinti, bet to proceso, matyt, niekas nekontroliavo. Kiekvienas gyventojas rėmus įstiklinimui gamino pagal savo skonį ir išėjo margumynas. Jeigu vienas savo balkono rėmus nudažė žaliai, tai jo kaimynas - būtinai kitaip. Netgi namų fasadai turi visą spalvų gamą.

Aš jam sakau, kad verslininkas, nusipirkęs ar išsinuomojęs patalpas, jas remontuoja iš vidaus ir išorės. O spalvas, mano nuomone, būtinai parenka kitokias, kad visi matytų, jog atsirado naujas šių patalpų šeimininkas, o jam dažyti bet kaip niekas netrukdo. Tarybiniais laikais, sakau, šiuos užrašų, iškabų, spalvų klausimus prižiūrėjo ir derino Vykdomojo komiteto Vyr. architekto tarnyba. O dabar - laisvė. Nebekontroliuoja niekas. Nežinau, ar nėra kam kontroliuoti, ar vadinamieji kontrolieriai nesugeba, ar nenori atlikti savo darbo. Nors pas mus ne tik mieste, bet ir respublikoje su kontrole reikalai prasti. Nė vienas įstatymas ar nutarimas nėra tinkamai kontroliuojamas. Tiesa, yra net aštuonios kontroliuojančios instancijos, bet jos nesugeba pasidalinti darbu: vieni į kitus rodo, o darbo ir jo rezultatų nėra.

Hannu labai nustebo. Sako, kad Suomijoje visų įstatymų ir nutarimų vykdymas yra griežtai kontroliuojamas. Jeigu nevykdysi - tuoj sulauksi nuobaudos arba bausmės. Dėl to pas juos šiuo klausimu esanti tvarka.

Hannu lankėsi skulptūrų parke, kuris jam patiko. Bet ir čia jis į miesto daržą įmetė akmenėlį. Labiausiai jį nustebino šunys. Sako: "Aplink parką pristatyta draudžiamųjų ženklų, pavyzdžiui, "Šunis vedžioti draudžiama", "Rūkyti draudžiama", o pažiūrėkit kiek čia vedžiojama šunų. Nė vieno šunų vedžiotojo rankose nemačiau maišelio ekskrementams ir niekas čia jų nerenka. Matyt, niekas nekontroliuoja. Ir rūkančių, ypač paauglių mergaičių, gana daug".

"Kaip pas jus su prostitucija?" - klausia Hannu. Sakau, kad prostitucija pas mus uždrausta. "Bet "Vakarų eksprese" prostitutės, prisidengusios erotiniu masažu, viešai siūlo savo paslaugas. Ar jūsų miesto vadai nesupranta, kas yra erotinis masažas?", - klausia jis.

"Suprasti matyt supranta, - sakau. - Bet ne visuomet tas supratimas naudingas. Geriau apsimesti kvaileliu ir vaizduoti, kad čia nieko blogo nėra".

"Ar pas jus nėra seksualinių mažumų?" - klausia Hannu.

"Kaip nebus, - sakau. - Jų buvo ir tarybiniais laikais, ir dabar yra. Tik anais laikais jie nesireklamavo ir niekam neužkliuvo. Kaip kas norėjo, taip gyveno. O dabar jie panoro plačiai išsireklamuoti. Tuo labiau, kad, matyt, ir Briuselyje jų netrūksta, tad jie užtaria mūsiškes."

"Ar Briuselis daugiau komanduoja, lyginant su Maskva?" - klausia Hannu.

"Maskva, - sakau, - komandavo principiniais klausimais, o Briuselis nusileidžia iki smulkmenų. Pavyzdžiui, Briuselis įsakmiai nustato amžių vaikų, kuriems galima pardavinėti naujametines petardas. Jas galima pardavinėti nuo 14 metų. Mūsų valdžia norėjo tą amžių padidinti iki šešiolikos, bet Briuselis neleido".

"Ar pas jus yra dabartinių poetų ir kompozitorių, kurie kuria jaunimui dainas?", - klausia jis.

"Mūsų jaunimui nei poetai, nei kompozitoriai nereikalingi. Bet koks jaunuolis ar mergina, sugebanti apžioti mikrofoną ir išlementi keletą angliškų žodžių bei išrėkti juos ožio balsu jau yra "žvaigždė". Žodžius lemena vistiek neaiškiai, nesuprantamai, o melodija nereikalinga - rėk ožio balsu ir būsi "žvaigždė", - aiškinu jam.

"Suomijoje, - sako Hannu, - ir jaunimui tarnauja poetai bei kompozitoriai. Jų kurti kūriniai neretai tampa liaudies dainomis. Beje, tarybiniais laikais, atsimenu, vakarais mieste gatvėse būdavo pilna jaunimo, o dabar jo nesimato. Kur gi jis dingo?".

"Didelė dalis jaunimo emigravo į užsienį. Ten lengviau rasti darbą, daugiau už jį moka. Todėl kas tik gali - emigruoja. O likusi dalis jaunimo ir vaikai sėdi prie kompiuterių", - atsakiau.

"Suomijoje emigrantų irgi yra, bet palyginti nedaug. O prie kompiuterių sėdėti jiems tėvai riboja laiką. Viskam turi užtekti laiko: ir sportui, ir pasivaikščiojimams, pabendravimui, mokslui ir internetui. Tik reikia sugebėti tą laiką tinkamai susiplanuoti", - sakė Hannu.

Padėkojau jam už atvirumą ir pakviečiau dar kada apsilankyti. Gal atsiras pokyčių į geresnę pusę.

Antanas ŠAKALYS, Lietuvių kalbos gynimo draugijos narys