Užkrato zonoje (X)

Ėmiausi to darbo pats. Padėtį žinojau gerai, tai išsikvietęs kursantą siūlydavau parašyti kokią nors žinutę, bet jam prieštaraujant (o kad taip bus, žinojau iš anksto), pasiūlydavau už jį parašyti, o jis ateis už pusvalandžio pasirašyti. Taip ir išsprendžiau problemą - ir avis sveika, ir vilkas sotus. Kabėdavo "Kovos lapelis" matomiausioje vietoje, tad praeinantieji pro šalį vienas kitas užmesdavo akį iš neturėjimo ką veikti ar patenkindavo savo smalsumą.

Tik balandžio 1-osios proga prie išleisto "Kovos lapelio" būriavosi daugiau kursantų. Mat nutariau pajuokauti. Herojais išsirinkau du draugus, berods, iš Jaroslavlio srities. Jie kaip tik tą naktį buvo sargyboje. Juos įspėjau, apie ką bus parašyta, ir paprašiau tai patvirtinti, jei kas klausinės. Mano nuomone, herojai buvo tinkami. Vienas stambus, aukštas, apie 190 cm ūgio, kitas - liesas, mažiukas, apie 160 cm ūgio. Siužetą sugalvojau tokį. Budėjimo metu, apie antrą valandą nakties, mažasis pastebėjo, lyg kažkas įslinko pro praviras daržinės duris. Šis nuėjo patikrinti. Didysis išgirdo trumpą šūktelėjimą ir viskas nutilo. Supratęs, kad kažkas negerai, pats nuėjo pasižiūrėti. Ant jo iš tamsos šoko žmogus. Susigrūmė. Didysis, panaudojęs kovinius veiksmus, užpuoliką įveikė. Surišęs ir pasišvietęs žiebtuvėliu, pamatė jo amuniciją: radijo stotį, ginklus. Iškvietė rajoninę miliciją, pridavė suimtąjį. Pasirodo, kad tai buvo diversantas.

Pokštas pavyko, net karininkai klausinėjo, ar tikrai taip buvo. Patvirtindavau, tik vėliau visa tiesa paaiškėjo. Pradžioje niekam nė į galvą neatėjo, kad tai tik balandžio 1-osios pokštas.

Tarnyba artėjo pabaigos link. Ištirpo sniegas. Laukuose telkšojo didžiulės balos. Pakelės krūmai sparčiai brandino pirmuosius žirginėlių pumpurus. Pagrindiniai keliai buvo asfaltuoti, tad ir radioaktyvių dulkių buvo mažiau. Visas transportas, išvažiuojantis iš zonos, buvo dezaktyvuojamas. Pačioje zonoje to niekas nedarė. Tad ir mums važinėjant po ją su suklerusiais, kiaurais "viliukais", radioaktyvių dulkių kliūdavo daugiau. Važinėjant žiemą, buvo šalta ir nepatogu, bet sveikatos atžvilgiu - daug saugiau.

Likus kelioms dienoms iki išvažiavimo ir žemei sugėrus didumą balų, pulkininkas A. Butavičius nurodė su komjaunimo aktyvu apvažiuoti mūsų saugojamus kaimus ir sutvarkyti aplinką apie ten stovinčius obeliskus.

- Negražu, kai švenčiant Pergalės dieną aplink obeliskus bus šiukšlina, - baigė jis.

Svarstyti negalima - reikia vykdyti, tad sėdau su keliais kursantais į "uaziką" ir išvykome.

Baltarusija per Antrąjį pasaulinį karą patyrė didžiulius nuostolius. Nenuostabu, jog likę gyvieji laikė savo šventa pareiga įamžinti žuvusiųjų atminimą. Nemačiau kaimo, kuriame obeliskų nebūtų - dešimtys aukų, dešimtys tragedijų šeimose, nesulaukusiose tėvų, sūnų, mylimųjų, dukterų .... Viename obeliske suskaičiavau 96 pavardes. Kokie baisūs skaičiai šiam kaimui!

Nemažiau baisu, kai po Černobylio AE katastrofos neliko nė vieno gyventojo! Čia taip pat dešimtys suluošintų gyvenimų, dešimtys pirmalaikių mirčių, ištuštėjusių namų ir šimtmečiams netinkama naudoti žemė. Ten per keletą karo metų - čia taikos metu, per kelias valandas. Štai prie ko privedė išsivysčiusi civilizacija, žmonių aplaidumas!

Sušlavėm, surinkom ir užkasėm šiukšles trijuose kaimuose. Reikėjo grįžti atgal, artėjo pietų metas. Važiavau ir mąsčiau. Nedavė ramybės klausimas - ar turėjo pulkininkas A. Butavičius moralinę teisę duoti šį nurodymą? Įsitikinęs, kad ne.

Bus daugiau