Užkrato zonoje (VI)

Tęsinys. Pradžia kovo 24 d.

Atėjo gegužė, saulė vis aukščiau pakibdavo danguje. Atsirado pirmosios balutės kelio provėžose. Naktimis dar pašaldavo, provėžos pasidengdavo ledo žvynu. Kartą, grįžtant paryčiui iš tarnybos, mūsų mašiną sumėtė, nors važiavome 40 km/val. Virtome ant šono. Išlindome. Pasekmių jokių, tik iš radiatoriaus ištekėjo aušinimo skystis. Su vairuotoju šiaip taip pastatėme "viliuką" ant ratų ir nuvažiavome prie netoliese dunksančios sodybos. Perbridę per gilų sniegą kitoje namo pusėje pastebėjome šulinį su svirtimi, prie kurios dar kabojo ir kibiras. Pasisėmę vandens ir prisipylę radiatorių sėkmingai grįžome į mokyklą.

Palikti sargybai kursantai įsikurdavo viename iš paliktų namų. Jie turėdavo patruliuoti po kaimą ir tik periodiškai užeiti į namą sušilti ar pavalgyti. Vargu ar jie taip elgdavosi. Greičiausiai daugiausia laiko praleisdavo sėdėdami šiltai prikūrentoje troboje. Malkų pakakdavo, nes jų buvo palikta užtektinai, tik visa bėda, kad jos - su dideliu radioaktyviu užkratu. Aiškindavom: jei naudojate, tai imkit iš uždarų malkinių, dar gerai padaužykite pliauskas vieną į kitą, kad kuo mažiau liktų to baisaus užkrato.

Kūrenant tokiomis malkomis krosnys tapdavo mažu žmogaus sveikatai kenksmingu reaktoriumi. Rūpinantis saugumu reikėjo atvežti malkų ar anglių iš kitur. Nei mes turėjom iš ko, nei kam tai rūpėjo. Mus visus apgyvendino ir teko dirbti zonoje, iš kurios paprasti mirtingieji buvo iškelti. Ar mes, aprengti vatinėmis kelnėmis ir paltais, galėjom "atsilaikyti" prieš švininius šarvus įveikiančią radiaciją...

Nemažai aplaidumo, sakyčiau, net nusikalstamo abejingumo, buvo ir iš mūsų vadų pusės. Turiu omenyje pulkininkus A. Butavičių, J. Trimaką. Kiekvieną dieną, baigus tarnybą, dozimetrijos specialistas majoras A. Baltrūnas turėjo visus patikrinti, kiek mes užsikrėtę radiacija. Dozimetro rodmenis turėjo užrašyti į kiekvienam skirtą žurnalą. Tai buvo daroma tik keletą dienų. Kadangi dozimetro rodmenys viršijo leistinas normas, siekiant išvengti viešumo A. Butavičiaus nurodymu šie matavimai buvo nutraukti.

Orams sušilus, ištirpęs sniegas atidengė įvairių šiukšlių, stiklinių ir butelių bei kitokio šlamšto. Pulkininkas A. Butavičius įsakė man paimti laisvus nuo tarnybos kursantus ir išvalyti teritoriją aplink mokyklą. Įsakymas lieka įsakymu, reikia jį vykdyti. Apsiavę kerzinius batus braidėm po pažliugusį radioaktyvų purvą, rankiojom šiukšles, valėm teritoriją. Aš turėjau teisę su kursantais nedirbti, o stovėti ir žiūrėti, kitaip tariant, vadovauti, bet negalėjau.

Dirbdamas pamačiau, kaip mūsų viršininko lydimas iš mokyklos išėjo gerokai visų dalinių, tarnaujančių zonoje, privaišintas koordinacinio štabo viršininkas, majoras, kurio pavardės neprisimenu. Jis pastebėjo mus dirbančius ir išvalytą teritoriją, ranka paplojo per pulkininko antpečius ir pagyrė: "Šaunuoliai! Gerai tvarkotės!"

"Tvarka turi būti", - su didžiule šypsena ir blizgančiomis iš pasitenkinimo nuo pagyrimo akimis atsakė pulkininkas A. Butavičius.

"Tvarka!? Bet kokia kaina! - pagalvojau aš. - Visi iki mūsų teršė, o mes turim braidyti po radioaktyvų purvą ir rankioti šiukšles, kad kažkoks išgėręs majoras pagirtų!"

Bus daugiau