Užkrato zonoje (V)

Tęsinys. Pradžia kovo 24 d.

Gyventojų evakuacija iš kaimų buvo vykdoma nors nevienodu laiku, bet skubiai. Privažiuodavo autobusas, gyventojams leisdavo pasiimti dokumentus, dar kai ką, ir išveždavo. Tad trobos daugumoje neužrakintos, o kurios ir buvo užrakintos, radom smalsuolių išplėštas. Užėjus į jas ryškiai matėsi skubios evakuacijos pėdsakai: ant stalų nebaigti valgyti, apipeliję maisto likučiai, palikti televizoriai, radijo aparatai, spintose tvarkingai sudėlioti rūbai, patalynė...

Mūsų tarnybos tikslas buvo apsaugoti namus nuo galimų apiplėšimų. Ne tik dėl daiktų (valstybė už juos ir namus savininkams kažkiek sumokėjo), kiek dėl būsimų tų daiktų sukeliamų pasekmių. Tarkim, žmogus nežinodamas turguje pigiai nusipirko iš zonos pavogtus kailinius, o šie - su radiaciniu užkratu. Nešios, o pasekmės gali būti labai liūdnos - garantuoti sveikatos sutrikimai, tikėtina ir tragiškesnė baigtis.

Kad ir mano asmeninė patirtis. Prieš išvažiuojant iš namų į tarnybą buvo patarta nusiimti žiedus, laikrodžius. Laikrodį nusiėmiau, bet pasiėmiau, kaip be jo? Visą tarnybos laiką laikiau jį susuktą polietileniniame maišelyje. Nešiojau žieminių kelnių kišenėje, kurią dengė storas vatinio palto skvernas. Grįžus į namus užsidėjau, panešiojau dieną kitą. Visą tą laiką rankos riešą maudė, tarytum nuolat kas dilgintų. Patikrinau - pasirodo, radioaktyvus. Teko išmesti į šiukšliadėžę.

Plėšimų per visą mėnesį taip ir nebuvo įvykdyta. Tam įtakos turbūt turėjo dideli atstumai, gili žiema, o vėliau ir pavasariniai vandenys. Tiesa, būrio vado majoro V. Žirnovo sargybiniai aptiko sunkvežimį, į kurį daiktus krovė Choininskij rajono milicijos darbuotojai. Majorui atvažiavus šie tvirtino, kad baldus ima tarnybinėms reikmėms - darbo sąlygoms pagerinti. V. Žirnovas informavo dalinio vadą A. Butavičių. Šis įsakė kolegoms netrukdyti.

Daugiau vargo buvo su viename kaime likusiomis senutėmis. Viena serganti, negalinti nulipti net nuo krosnies, ant kurios gulėjo. Kita kategoriškai atsisakiusi evakuotis kartu su visais, nes negalinti palikti sergančios sesers. Visas maisto atsargas jos buvo suvalgiusios. Kaimas tuščias, nei parduotuvės, nei kaimynų, nekalbant apie kokią nors medicininę pagalbą. Prieš mus ėję sargybą kursantai dalindavosi maisto daviniu su jomis, tai ir mūsiškiai tęsė jų pradėtą labdaringą misiją. Atvežėm ir gydytoją, kuris buvo komandiruotas į mūsų dalinį. Jis apžiūrėjo, paliko vaistų. Baigę tarnybą informavome mus pakeitusius pareigūnus apie likusias senutes.

Bus daugiau

Petras GRIGAS