Šventas reikalas

Staiga atsivėrė durys ir prieš mane išdygo buvusi istorikė Viktorija, kurios man mirtinai reikėjo. Nudžiugau, glėbesčiuotis puoliau. Tačiau Viktorija tik mostelėjo ranka mane atstumti.

Išgirdau kategorišką pareiškimą: "Nesimeilink, nes vykdau savivaldybės užduotį. Pas tave atskubėjau prisiminus, kad dažnai
laikraščiuose keverzoji visokias išmones. Dabar visiems pranešk, kad niekas pas mane nesilankytų ir netrukdytų. Ir tavo jokių istorinių reikalų nebegelbėsiu atlikti. Aš dabar užsiimsiu šiukšlių gamyba.

Kad tu žinotum, kiek jų prigaminti privalau. Pagal buto "kvadratus", aš jų turiu pririnkti už du šimtus litų. Iš kur tų atliekų tiek paimsiu? Geriu tik arbatą iš pievose prisirinktų žolelių. Dukart per savaitę po dvi bulvikes, sriubikės iš kaulų išsiverdu. Kaulai - šuneliui, bulvių lupenėles nunešu draugei - į kompostą. Tad tų atliekų ir nėra. Turėsiu naktimis eiti į konteinerius šiukšlių vogti, kad savivaldybės užduotį įvykdyčiau",- tratėjo mano draugė Viktorija.

Ji dar priminė, kad šiemet šiukšlių ji jau turinti pririnkti už visus tris šimtus litų. Ir pasiguodė: "Va, tiems, kurie nuosavus namus statosi, - lengviau. Statybinio šlamo krūvos, o mokėti tereikia kone perpus mažiau. O ir tiems, kurie namus jau pasistatę, irgi gerai, - pilyje gyvena ir dešimt, ir dvylika žmonių, krūvomis iš prekybos centrų parsitempiančių maistų pakuočių. Juose ir per savaitę šiukšlių už du šimtus pritrombuoti galima. Na, o aš viena vargšelė. Tai štai, dabar išsijuosus ketinu atsidėti savivaldybės užduočiai už tris šimtus litų šiukšlių pridrožti. Juk negaliu švento dalyko sabotuoti. Paskolink šiukšlių", - dar paprašė.

Bet ir aš jų neturiu. Matyt, ir man kartu su Viktorija reikės lįsti į nuosavų namų valdas tų šiukšlių pasivogti. Kaip pilietė, neturiu teisės sabotuoti savivaldybės užduočių... Manęs, kaip ir Viktorijos, prašau nebetrukdyti, nes mes atsidėjom šventam reikalui.

Ona PADVARAITIENĖ