Suskilęs vandens skaitiklis...

Gerbiamoji redakcija, jaučiuosi įskaudinta ir įžeista. Yra sakoma, kad gyvenime nebūna klaidų - yra tik pamokos. Tikiu tuo, nes šis įvykis mane tikrai pamokė, kad visus dokumentus, kuriuos pasirašai, reikia skaityti nuo A iki Ž.

Betgi puikiai žinome, kiek kartų tenka pasirašyti sutartis su įvairiausiomis
įmonėmis bei įstaigomis, kai perskaityti jų nėra nei laiko, nei galimybės. Belieka tik pasitikėti. Viena iš tokių įmonių yra ir AB "Klaipėdos vanduo". Būtent ji ir pasiruošė "teisėtai" nulupti nuo manęs 80 litų. O gal ne tik nuo manęs, gal ne vienas taip nukentėjo ar dar nukentės. Juk dabar senų skaitiklių keitimo bumas. Taigi būkite atsargūs.

Šių metų rugpjūčio mėnesį gavau sąskaitą, kurioje nurodyta, jog aš už vandenį esu įsiskolinusi net 80 litų. Būdama sąžininga mokėtoja ir žinodama, jog tikrai jokių skolų už vandenį neturiu, nuėjau pasiaiškinti. Paaiškėjo, jog ši skola man priskaičiuota už suskilusį vandens skaitiklį. Iš tiesų skaitiklius mano bute keitė. Rugpjūčio 3 dieną be jokio išankstinio perspėjimo atvyko AB "Klaipėdos vanduo" šaltkalvis Tadas Pocius (nurodyta dokumentuose) ir pareiškė, jog reikia keisti skaitiklius. Maždaug prieš mėnesį buvo atvykęs kitas šaltkalvis ir sakė, kad mano bute skaitiklių keisti dar nereikia...

Na, reikia, tai reikia! Tą pirmadienį po Jūros šventės tebesisvečiavo sūnaus šeima su mažais vaikais ir labai nusistebėjo, kaip taip neperspėjus, nesuderinus, galima ateiti iš ryto 8.30 val. atlikti darbų, bet mes įsileidome ir šaltkalvis netrukdomas dirbo savo darbą. Nė karto nė vieno nekvietė, o mes ir nesikišome, apie jokius skaitiklių gedimus ar įskilimus nekalbėjo, neaiškino, neperspėjo, net neužsiminė. Kai jis pateikė man pasirašyti skaitiklių pakeitimo aktus, dar pajuokavau, ar neprirašė daugiau nei išnaudota vandens. Tačiau jis pasakė, kad skaitiklių rodmenis nufotografavo - taip ir buvo - ir aš per daug nesigilindama pasirašiau ant dviejų dokumentų, nes ruošiau svečiams pusryčius ir netgi neturėjau galimybės pasiimti akinių.

Štai čia ir buvo didžiausia mano kaltė! Nors vargu ar būčiau kitaip pasielgusi ir perskaičiusi aktą. Juk ten parašyta, kad "suskilęs šalto (karšto) vandens skaitiklis". Anokia čia naujiena: gal jis suskilęs įdėtas buvo, gal įskilo kada per remontą, gal pats šaltkalvis įskėlė nuimdamas - juk tai senas skaitiklis! Ar ne dėl to juos ir keičia? Juk vandens rodmenys nuo to nenukentėjo.

O pasirodo, kad akte svarbiausias sakinys buvo pats paskutinis: "Šiame akte nurodytos aplinkybės yra nustatytos abiejų šalių ir yra aiškios, suprantamos ir neginčijamos". Štai šito "abiejų šalių" kaip tik ir nebuvo. Būdama patikli, pasirašiau aktą, kuriame apie jokį mokėjimą už suskilusį ketverių metų senumo nebetinkamą vartoti (juk dėl to ir keičiami!) skaitiklį nėra net užsiminta. Juk žinome, kad naujus skaitiklius deda nemokamai. O pasirodo, jog šis senas skaitiklis vertas net 80 litų. Argi tai logiška ir ar taip gali būti? Apie tai sužinojau, po mėnesio gavusi sąskaitą. Nuvykus į kontorą Ryšininkų gatvėje, man pasakė: "Skaitiklis - mūsų bendrovės turtas, nuosavybė ir jo gadinti negalima". Taigi... o aplinkybės - NEGINČIJAMOS, tad teks mokėti!

Gerbiamasis "Klaipėdos vanduo", ne tų nelaimingų 80 litų man gaila, tiesiog vis dar tebetikiu, kad, nors ir apipešiota, nors ir atstumta, bet vis dėlto retkarčiais užsuka į jūsų modernius rūmus sąžinė ir teisybė. Juk ne kiekvienam šiandien 80 litų iš dangaus nukrenta, tad gal ir jums juos reikia sąžiningai užsidirbti.

L. VINČIENĖ