Pranašystė apie neišsemiamą vandenyną neišsipildė

Prieš 40 metų visos trys Pabaltijo respublikos ir Kaliningradas priklausė Vakarų žuvies pramonės susivienijimui "Zapryba". Susivienijimo valdybos specialistai mums, jauniems kursantams, besimokantiems pramoninės žūklės amato, skaitydavo paskaitas. Žvejas yra dukart jūreivis.
Prekybos laivo jūreivis tik plaukia iš taško A į tašką B. O žvejybos laivo jūreivis dar turi sugebėti ir žūklauti.

Man visam gyvenimui įstrigo viena iš lektorių pranašysčių - "Mirovoj okean neizčerpajem" (iš rusų k. - "Pasaulio vandenynas neišsemiamas").

Tais laikais Pasaulio vandenyną jau skrodė sovietų didieji žvejybos traleriai šaldytuvai, turintys šimto žmonių įgulas. Užuot statę tinklus, jie tempdavo tralus, į sūrmaišius panašius, tik daugybę kartų didesnius tinklinius įrenginius. Jais tiesiog semdavo žuvų tuntus, kurie tik pasitaikydavo jų kelyje. Tačiau tas įrenginys turėjo trūkumą - buvo sunkus ir su juo buvo galima žvejoti tik prie pat dugno. Be to, labai sumažėdavo laivo, velkančio tralą, greitis. Jeigu be tralo laivas galėdavo plaukti 10-12 mazgų (mazgas - 1,8 km) greičiu, tai su tralu - tik 3-4 mazgų. Negana to, įrenginį gadino dugno nelygumai, uolos, o kartais tralai būdavo ir visai prarandami. Be to, mokslininkai, tyrinėję žuvų elgseną, nustatė, kad žuvys baidosi bet kokių judančių užtvarų.

Išradingi inžinieriai patobulino tralą ir jis buvo pavadintas pelaginiu tralu. Jo įranga palengvėjo, sumažėjo pasipriešinimas vandeniui. Jis buvo pritaikytas vilkti bet kokiame gylyje, laivo greitis tralavimo metu padvigubėjo. Žvejojant su tokiais tralais nebeišsisukdavo net tokios greitos žuvys kaip tunai, skumbrės ar kardžuvės.

Štai tokiais tralais buvo semiamas neišsemiamas Pasaulio vandenynas

Tada ir prasidėjo masinė ir neregėta žvejyba. Buvo vykdomi grandioziniai planai. Laivas įvykdydavo paros planą, jeigu užšaldydavo 20-25 tonas apdorotos žuvies. Laivų kapitonai nerdavosi iš kailio, kad tik sugautų daugiau žuvų - norėjo gauti ordinus ir paskyras žiguliukams.

Iš to žuvies kiekio, kurio nespėdavome užšaldyti, gamindavome žuvies miltus. Vienai tonai miltų pagaminti reikėdavo 5 tonų žuvies. Įgula už vieną toną žuvies miltų gaudavo 3 rublius.

Nors tarptautinė konvencija draudė gaudyti mailių, tačiau daugelis kapitonų rizikuodavo ir gaudydavo. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai įkliūdavo, susivienijimas mokėdavo didžiules baudas, o kartais būdavo net areštuojami laivai.

Tais laikais viskas buvo daroma planuotai nustatytuose pramoniniuose rajonuose. Vien tik Norvegijos jūroje vienu metu buvo 240 tokių sovietinių plaukiojančiųjų fabrikų. O kur dar plaukiojančiosios bazės, kurios surinkdavo iš laivų pagamintą produkciją, laivai gelbėtojai, gaisrininkai, tanklaiviai. Paieškos laivai ieškodavo žuvų, suradę jų tuntus, tuojau pranešdavo kolegoms. Į tą vietą supuldavo koks 50 laivų ir traluodavo, kol būdavo tuščia. Toliau būdavę laivai laukdavo savo eilės, kad ir jie galėtų išskalauti savo tinklus.

Taip elgdamiesi Pasaulio vandenyną mes išsėmėm nepraėjus nė 20 metų. Gaila, kad įkvėptas tokios ideologijos prie to prisidėjau ir aš. Tačiau tais laikais turėjau galimybę aplankyti daugelį pasaulio šalių, susipažinau su vandenynų gyvūnija, išmokau daug svarbių gamtos pamokų.

Dabar atėjo laikas ne sielotis dėl to, kas prarasta, o susirūpinti tuo, ką dar galima išsaugoti.

Klaipėdietis