Prakeikta ubagystė arba tėvai nepamirškite savo vaikų

Perskaičiau kelis straipsnius apie šeimas, kurios vos suduria galą su galu, nors šeimos pajamos sudaro apie 5000 ar 6000 litų. Aš esu išsituokusi ir viena auginu nepilnametį vaiką, tai nusprendžiau pasidalinti savo išgyvenimo ypatumais. Aš taipogi turiu ne vieną draugę ar pažįstamą, kurios vienos augina vaikus, yra išsituokusios. Visų pirma noriu mesti akmenį į tėvų (buvusių sutuoktinių) daržą. Kaip ir visose gyvenimiškose situacijose, taip ir šioje srityje yra išimčių, kai išsituokiant tėvai geranoriškai pasiūlo ir vėliau moka daug didesnį išlaikymą vaikams, nei kad yra nustatytą teismų praktikos, t. y. numatyta minimali vieno tėvo (motinos) teikiama vaiko išlaikymo suma, kuri šiuo metu yra 500 Lt. Vadinasi abu tėvai po ištuokos vienam vaikui turi skirti kiekvienas po 500 Lt. Tačiau čia ir prasideda „linksmybės“. Dažniausiai po ištuokos vaikai lieka gyventi su mama. Klausimas, kiek tėvų vykdo savo įsipareigojimus vaikams, t. y. moka reguliariai, be jokių įsiskolinimų ir tokią sumą, kokią priteisė teismas.

Kiek teko girdėti graudžius draugių pasakojimus, tai susidaro įspūdis, kad išsiskyrei su vyru, nes pvz. smurtavo, buvo neištikimas, vartojo alkoholį ar narkotines medžiagas, arba galiausiai, kaip dažniausiai būna, nesutapo charakteriai, tai vaiko išlaikymas tavo pačios rūpestis. Buvusio vyro pasakymas neturiu pinigų, kai turėsiu sumokėsiu vaiko išlaikymo įsiskolinimą, tampa gerai žinoma fraze išsituokusioms motinoms. Įvyko skyrybos,vaikai liko su motina, o jis (buvęs vyras) vėl laisvas kaip vėjas. Jeigu oficialiai dirba, dar galima kažką reikalauti per antstolius, teismus, o jeigu ne, tai kaip sakoma, gaudyk vėją laukuose. Jau nekalbant, kad vaikui likus su motina, ji ne tik, kad turi verstis per galvą kaip išlaikyt vaikus ir save pačią, tačiau yra ir išvestiniai įsipareigojimai, pareigos, galiausiai būtinybė.

Susirgo vaikas, kas turi jį slaugyt, prašytis darbdavio išleisti kelioms dienoms „savo sąskaita“ ar „imti nedarbingumą“, prašyti tėvų, seserų, kaimynių, kad esant neišvengiamai būtinybei, kas nors nemokamai pabūtų, nes auklei sumokėti nėra už ką; kas turi vesti/vežti į darželius, mokyklas, būrelius, žinoma, kad mama, o tai - išlaidos, kurios praktiškai nesisumuoja prie vaiko išlaikymo, tačiau, kaip jau minėta, mama visada privalo turėti pinigų ne tik įvairioms neplanuotoms, tačiau ir pačioms būtiniausioms pragyvenimo išlaidoms. Tik klausimas pragyvenimas tai ar išgyvenimas. Galiausiai priėjau prie šeimos pajamų ir išlaidų. Tai va. Aš esu išsituokusi jau daug metų. Antrą kartą šeimos nesukūriau, auginu nepilnametį vaiką. Per visą tą laiką vienu metu studijavau, dirbau ir auginau vaiką. Kabinausi į gyvenimą kaip sugebėjau. Ačiū savo artimiesiems, kurie kaip galėjo taip gelbėjo.

Aš esu baigusi du aukštuosius. Dirbau, kaip daugumai atrodytų, prestižinius (tačiau ne pinigine išraiška) darbus. Be abejo, buvo sunku dirbti, išsilaikyti ir mokėti už studijas, tačiau vis tikėjausi, kad baigus mokslus, viskas keisis į gerą, tačiau kaip buvo sunku sudurti galą su galu taip ir nepalengvėjo, o šiuo metu iš vis tapo labai sunku. Dirbu pagal verslo pažymėjimą, pagal paslaugų sutartį, darbo pajamos kiek daugiau nei 2000 Lt. Dirbčiau per kelis darbus, tačiau dėl teisinių vingrybių to negaliu daryti. Tėvas vaiko išlaikymui per mėnesį skiria pusketvirto šimto. Aš su vaiku gyvename didmiestyje, šildymo sezono laikotarpiu komunalinių patarnavimų sąskaita siekia apie 750 Lt, o kur dar internetas, abiejų telefonų sąskaitos, vaiko būrelio mokesčiai, autobusų bilietai, pietūs vaikui bei pačiai, skalbimo mašinos išsimokėjimas ir t. t., ir pan... Skaudu ir gėda, kai tėvai, iš kurių vienas jau pensininkas dirba ir padeda suaugusiems vaikams bei anūkams, t. y. nuperka maisto, nuperka žieminius rūbus anūkui, kad pastarasis turėtų ką apsivilkti žiemą. Visada maniau, kad vaikai turi padėti savo senyviems tėvams, kad jiems būtų lengviau senatvėje, tačiau matau tendenciją, jog yra atvirkščiai. Tėvai sunkiai dirbdami ir neišlaidaudami, sau daug ko neleisdami, kiek galėdami padeda savo suaugusiems vaikams ir anūkams, o gal net tiksliau vienišoms išsituokusioms motinoms su vaikais, ant kurių pečių gula didžioji išgyvenimo su vaikais našta. Kai kurie mano, jog esu labai stipri moteris ir niekada neverkiu. Aš tikrai tokia stengiuosi būti, nes privalau būti stipri, neleisti savęs gailėtis ir kai kartais užeina noras savęs gailėtis, pagalvoju, kad yra moterų, kurios gyvena daug sunkiau nei aš. Tačiau šiandien rašau ir ašaros kaupiasi akyse, kai matau, kuomet vaikas skaičiuoja centus ir klausia ar gali nusipirkti bandelę arba prisimenu, kai nuėjus pas geriau gyvenančius vaikas vaikiškai nustemba kiek pas juos maisto.

Absurdiška kai pagalvoji, jog turi ale prestižinę profesiją, dirbi po daug daugiau nei 8 valandas per dieną ar net savaitgaliais vardan didesnės gerovės, sotesnės vaiko ateities, tačiau niekas nesikeičia, nebematau jokios gerovės vizijos, o galvoje įstrigo frazė „prakeikta ubagystė“. Nekaltinu valdžios ar pasaulinės ekonominės krizės, tai absurdiška, žinau, kad galiu pasikliauti tik pati savimi, tačiau, daugumos išsituokusių moterų vardu, kurios augina vaikus, prašau tėvų nepamiršti, jog jūs taip pat atsakingi už vaikų gerovę ir bent jau vykdyti tai kas buvo sutarta ar priteista teismo, o nesakyti, kad šiandien pinigų vaiko išlaikymui neturiu, kai turėsiu duosiu. Gyventi ir valgyti vaikams reikia šiandien...

Pagarbiai, J.I.