Poilsiautojos palinkėjimai Neringos valdžiai

Kiekvieną vasarą atvykstu į Vakarų Lietuvą, jau daugiau kaip 25 metus poilsiauju gražiame Kuršių nerijos kampelyje - Juodkrantėje. Visada stebėdavausi, kaip kiekvienais metais ji keičiasi, gražėja, tačiau šią vasarą nutikęs nemalonus įvykis privertė mane sėsti su plunksna prie balto popieriaus lapo.

Šeimos šventinė nuotaika pradėjo gesti atvažiavus iki Alksnynės posto.

Buvau girdėjusi apie čia įdiegtą naujovę - automatinius užkardus, kurie neva pagreitins ir palengvins surinkti ekologinius mokesčius už įvažiavimą į nacionalinį parką. Tačiau teko įsitikinti, kad eilinį kartą buvo prašauta pro šalį. Nesidomėjau, kokia įmonė montavo savivaldybės išgirtus užkardus, tačiau eilė prie jų buvo nusidriekusi nuo pat kalno. Kai po 50 min. laukimo eilėje atėjo laikas mums mokėti, tai pasirodė, kad iš trijų užkardų veikia tik vienas, kiti poilsiautojai, palikę automobilius, spiečiasi prie, ačiū Dievui, dar dirbančios kasininkės. Mums, laimei, teko privažiuoti prie veikiančio.

Negana to, pasirodo, kad pro atvirą automobilio langą neįmanoma pasiekti aparato angos pinigams, o kai vyras bandė išlipti, tai negalėjo atidaryti durelių, kadangi jos rėmėsi į salelę, ant kurios stovi užkardas.

Sušilęs policininkas kažką nerišliai aiškino, kad negalima sustoti automobiliams į koloną, nes aparatas nepriima pinigų, kadangi nesupranta, kokios transporto priemonės stovi: lengvieji automobiliai ar vilkikas, ir nesėkmingai bandė nugrūsti mašinas atgal, nors eilės galas driekėsi iki kalno.

Mes prie išgirtojo aparato muistėmės apie 10 minučių, o šis vis nenorėjo imti pinigų, nes savo elektroninėmis smegenimis tikriausiai manė, kad mes važiuojame ne lengvuoju automobiliu, o autotraukiniu, tad per mažą kupiūrą jam į nasrus kišame.

Pagaliau mums pavyko po ilgo terliojimosi pravažiuoti. Nuotaika jau buvo sugadinta, tačiau guodė tai, jog mūsų laukia pamėgtoji Juodkrantė.

Vėliau kalbėdamasi su vietiniais sužinojau, kad už tuos stebuklingus užkardus savivaldybė suplojo per 500 tūkst. litų. O už jų privertimą dirbti sumokėta irgi apvali sumelė su penkiais nuliais. Nežinau, ar tai tiesa, tačiau taip kalba žmonės.

Anksčiau kažkaip nekreipdavau dėmesio į daug metų nedažytus istorinių vilų fasadus, išsiklaipiusius ir duobėtus šaligatvius, į dešimtmečius stovinčias tvoromis aptvertas griaunamas vilas, kurias jau drąsiai galima pavadinti amžiaus statybomis. Atostogų nuotaika ir bendras vaizdas visa tai užgoždavo. Tačiau į visa tai pradėjau žvelgti pro kitą prizmę, kai mano penkerių metukų amžiaus anūkas vaikštinėjant vilų rajone Kalno gatvėje įvažiavo su savo triratuku į šaligatvio viduryje žiojėjusią didžiulę duobę ir griūdamas skaudžiai iki kraujo susižalojo rankutes bei keliukus.

Aišku, atostogos buvo sugadintos, nes turėjome išvykti anksčiau nei buvome numatę. Pradžioje su vyru buvome nusprendę paduoti Neringos savivaldybę į teismą, kad atlygintų žalą. Tačiau vėliau, pykčiui atslūgus, spjovėme ir nusprendėme negadinti sau sveikatos.

Norėtųsi tikėti, kad tai tik atsitiktiniai sutapimai mūsų atostogų epopėjoje. Kartu norėtųsi palinkėti Neringos miesto valdžiai, kad užuot įgyvendinusi kažkokius nevykusius projektus, atsieinančius vos ne milijoną mūsų visų pinigėlių, geriau sutvarkytų duobėtus šaligatvius, apšvietimą, galop nudažytų vieno ar kito aptriušusio namo fasadą. Atvykus į Juodkrantę norėtųsi džiaugtis ne vien jūra ir tikrai švariu smėliu, bet ir ypatingu gyvenvietės vaizdu. Tikiuosi, kad tam dešimtmečio tikrai neprireiks.

Ilgametė poilsiautoja iš Vilniaus Elvyra