Norėčiau atsiprašyti, bet jau nebėra ko...

Aš nebeturiu ko atsiprašyti. Mano Mokytojos jau nebėra. O mane slegia neišsakyti jai žodžiai.

Augau šeimoje, kurioje stigo šilumos. Gal ne iš piktos valios tėvai jos nedalijo. Tiesiog nemokėjo. Mano Mokytoja, kelis kartus apsilankiusi mūsų namuose, matyt, tai pajuto. O gal ir ne. 

Tiesiog ji apgaubė šiluma mane mokykloje. Ir gal ne man vienai ji tą šilumą dalino. Dabar stebėdama mokytojų ir moksleivių santykius, galvoju, kaip pasisekė mano kartai su mūsų mokytojais. Nes į mūsų galveles ir širdeles mokytojai krėtė ne tik žinias, bet ir gyvenimo išmintį. Tik reikėjo mokėti tas žinias ir išmintį pasiimti. Tie, kurie sugebėjome imti, tai darėme ačiū netardami. Nedėkojau ir aš. Kai jau baigusi mokyklą ir universitetą, dirbdama mėgstamą darbą, suvokiau, kas buvo toji Mokytoja mano gyvenime, sumaniau, kad reikia ją aplankyti su puokšte rožių ir padėkoti už viską: už tai, kad gaubė šiluma, už tai, kad ji, o ne tėvai padėjo apsispręsti rinktis gyvenimo kelią, už tai, kad domėjosi tolesniu mano gyvenimu, už tai, kad apskritai Ji buvo mano gyvenime. Tačiau kai susiruošiau, Mokytojos jau nebebuvo.

Norėčiau atsiprašyti, kad per vėlai viską suvokiau. Bet jau nebėra ko...

Rašydama šitas eilutes be adresato, tiesiog norėčiau visiems priminti, kaip svarbu gerus žodžius sakyti laiku. Nes neišsakytų žodžių kupra gali prislėgti taip, kaip ji ir šiandien tebeslegia mane.

Guodžiuosi bent tuo, kad mano Mokytoja ten, iš aukštai, mato, kaip aš dėl to sielvartauju. Ir... prašau Jos atleidimo.

Regina SAVICKAITĖ-BLIKIENĖ