Nidoje uždarbiaujantys gyvena vergiškomis sąlygomis

Skaitytojo nuomonė publikuota lrytas.lt.

Į Nida kasmet atvažiuoju jau virš 30 metų. Mane labai žavi Neringa: gamta, ramybe. Mėgstu smagias kavinukes, pramogas. Ir niekada nebūčiau pamaniusi, kad Lietuvoje gali būti taip žeminamas žmogus.

Šią vasarą mano sūnėnas-studentas nusprendė laikinai nuvykti į Nidą šiek tiek padirbėti Viešojoje įstaigoje „Irklakojis“. Minėta įstaiga organizuoja vandens ir kitokias pramogas Nidos svečiams. Ilgąjį savaitgalį, nuvykę į Neringą, aplankėme sūnėną.

Jo gyvenimo sąlygos šokiravo. Nors gyvenime teko matyti visko, kadangi mėgstu keliauti-ne kartą esu buvusi Afrikoje, Tailande, Pietų Amerikoje, Rusijoje ir kitur.

Nidos daugiabučio namo sandėliuke pamačiau pastatytas tris lovas (kitą savaitę turėjo būti pastatyta dar viena), toje pačioje patalpoje už medžiaginės užuolaidos sudužęs klozetas ir šalia kriauklė.

Toje pačioje patalpoje - šaldytuvas, siauras stalas maistui gaminti. Tuomet sandėliuke glaudėsi dvi merginos ir vaikinas.

Išsimaudyti po dušu galima kas trečią dieną. Aš dirbu gydytoja ginekologe ir nesuprantu galimybės tokiomis sąlygomis gyventi skirtingų lyčių atstovams.

Nesuprantu, kas atsitiko mūsų žmogiškumui, savigarbai, padorumui. Kaip mes galime tikėtis padoraus elgesio, jei tyčiojamės iš savo vaikų. Kodėl mes stebimės, kai jauni žmonės valkatauja, vartoja narkotikus, skriaudžia silpnesnius, nejaučia pagarbos aplinkiniams.

Pasirodo, kad tokiomis sąlygomis gyvena ne tik šios įmonės darbuotojai: kai kurių prekybos centrų, maitinimo įstaigų darbuotojai Nidoje gyvena dar prastesnėmis sąlygomis.

Blogiausia, kad visi bijo apie tai kalbėti - paprastai netenkama darbo. Pakalbintas įstaigos direktorius pripažino, kad gyvenama spartietiškai.

Tik man labiau panašu į vergiškas sąlygas-kaliniai turi žymiai geresnę aplinką. Pokalbio metu mesta frazė, jei nepatinka-gali nuomotis kambarį viešbutyje, visai sutrikdė.

Prieš metus kopiau į Kilimandžarą. Visą įrangą, maistą, turistų asmeninius daiktus ir net vandenį nešė šerpai. Ilgai negalėjau matyti jų suvargusių kūnų, deformuotų sąnarių, nuplyšusių drabužių. Kas kart keikiau save, kad per tokius, kaip aš šie žmonės kankinasi. Bet ten Afrika.

Mes europiečiai, turintys gilias pagarbos, žmogiškumo, savigarbos, atjautos tradicijas.

Vargu, ar dabar Nidoje bus kavinėse skanus maistas, ar dar kada norėsiu plaukioti kajakais mariose.

Neprastai gerbiu Neringos merą už jo principingumą, atsakingumą ir pagarbą žmogui. Manau, ši informacija pastūmės jį atkreipti dėmesį į šią blogybę.