Nematytas ir neregėtas "Žalgirio" triumfas

Prieš 20 metų su žmona būnant Maskvoje atsitiktinai pasitaikė proga pakliūti į nepakartojamas "Žalgirio" krepšinio komandos finalines rungtynes su CASK. Daugelis televizijos žiūrovų jas matė ekranuose, apie 5 000 sirgalių įvairiomis transporto priemonėmis buvo atvykę į Maskvą. Tačiau įdomiausi nesportiniai įvykiai vyko už krepšinio arenos ribų.

Priminsiu, kad "Žalgiris", namuose pralaimėjęs pirmąsias rungtynes, visų nuostabai įveikė CASK Maskvoje, o paskui triumfavo ir trečiajame susitikime.  

Niekas tuo metu nerašė, nes ir negalėjo rašyti, kas dėjosi antrųjų rungtynių Maskvoje metu tribūnose ir po susitikimo sirgaliams traukiant iš Lužnikų sporto rūmų iki metro stotelės "Sportivnaja". Tai buvo politinio išsilaisvinimo, nacionalinio pasididžiavimo demonstravimas Maskvoje visam pasauliui, nes tarp žiūrovų buvo daug užsienio žurnalistų ir diplomatų.

Nacionalinis pasididžiavimas pasireiškė jau ieškant bilietų į varžybas. Paprašius bilietų lietuviškai, jie tuoj pat atsirado ir mums su žmona netikėtai atsivėrė galimybė pakliūti į varžybas.

Nepaprastai puikus, pakilus, organizuotas ir techniškas žalgiriečių žaidimas sutelkus visas jėgas nustebino ne tik iš Lietuvos atvykusius sirgalius, bet ir vietinius žiūrovus. Pradžioje sirgaliai tribūnose apsišaudė replikomis, tačiau varžyboms įpusėjus jos nutilo, o laimėjus žalgiriečiams nuskriaustųjų pusės žiūrovai labai greitai paliko sporto rūmus. Lietuviai pasiliko švęsti, dainuoti. Visa ši euforija truko gerą valandą. Po to kelių tūkstančių sirgalių kolona siauru praėjimu tarp glaustai išrikiuotų Maskvos milicinkų ir kareivių iki pat metro vagonų žygiavo kultūringai dainuodami "Viens, du, trys, graži Lietuva..." Jokių provokacijų, jokių išsišokimų, tik kultūringas tautos pasididžiavimas su amžiams neišdildomu džiaugsmu.

Tai buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo priešaušris. Maskviečiai tai irgi puikiai suprato ir jokių prieštaraujančių šūkių iš jų pusės nebuvo.

Kitą dieną turėjo vykti trečiosios lemiamos varžybos. Šį kartą Maskvon atvykę Lietuvos sirgaliai jau išvakarėse sugebėjo išpirkti daugumą bilietų ir pardavinėjo juos tik kalbantiems lietuviškai arba bent palaikantiems lietuvius. Tai buvo nepakartojama pilietinė akcija ir jos dėka mes su žmona vėl lengvai patekome į antrąsias varžybas.

Šį kartą tribūnose buvo ramu - vietiniai sirgaliai beveik susitaikė su tuo, jog CASK gali pralaimėti, o lietuviai entuziastingai ruošėsi pergalės džiaugsmui. Šį pasiruošimą pateisino nepamirštami tuometinio "Žalgirio" žaidėjai. Gaila, kad dabar nėra nei tokių žaidėjų, nei tokių trenerių. Tuomet svarbiausia buvo garbė, tautiškumas, pagarba išprususiems ir jiems atsidavusiems žiūrovams, visai tautai. Visa tai davė reikiamus rezultatus.

Po šių varžybų Lietuvos krepšinio aistruolių kelionė iki metro vagonų buvo dar efektingesnė, dainos dar patriotiškesnės, dar garsesnės, o pasididžiavimas toks milžiniškas, kad niekas iš kelių tūkstančių eisenos dalyvių neišdrįso nukrypti nuo inteligentiškos elgsenos. Tūkstantinė Maskvos milicija neturėjo ką veikti, nors gal mes ko nors ir nepastebėjome.

Grįžome į viešbutį Maskvos pakraštyje su tokiu pasididžiavimu, kad dar ilgai negalėjome užmigti ir iki šiol to moralinio, tautinio ir psichologinio susijaudinimo negalime pamiršti. Apie jį lengva rašyti net prabėgus 20 metų.

Daugiau tokių varžybų matyti neteko. Todėl dabar matant spaudoje tą milžinišką moralinę ir materialinę visos tautos pagalbą bei paramą "Žalgirio" komandai, laikas būtų įsisąmoninti, kam sportininkai atstovauja. Kartu su Vladu Garastu tenka stebėtis, kaip negalima surinkti geriausių Lietuvos žaidėjų. Negi negalima suformuoti vienos stiprios iš Lietuvos žaidėjų sudarytos nacionalinės komandos 2010 metais, kai švęsime 600 metų Žalgirio mūšio sukaktį?

Prof. Algimantas AMBRAZEVIČIUS