"Ne!" Darbo kodekso pataisoms

Viešas laiškas Lietuvos dirbantiesiems, į kurių gerovę vėl kėsinasi valdžia

Mes, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), atstovaujanti 60-čiai tūkstančių šalies dirbančiųjų, SAKOME GRIEŽTĄ „NE!“ DARBO KODEKSO PATAISOMS, KURIOS DAR LABIAU PABLOGINTŲ SAMDOMŲ DARBUOTOJŲ PADĖTĮ.

2008 metais nustatytas minimalios mėnesio algos (MMA) dydis - 800 litų. Ketverius metus MMA nedidėjo, nors infliacija per minėtą laikotarpį siekė 18,1 procento, ženkliai išaugo maisto produktų, komunalinių paslaugų, kuro ir kitos kainos. LPSK siūlė didinti minimalų mėnesio atlyginimą iki 1000 litų, nes tik gaunant minėtą MMA būtų galima oriau gyventi. Pastarosiomis dienomis pavyko susitarti su Lietuvos darbdaviams atstovaujančiomis organizacijomis dėl laipsniško MMA didinimo: I-ame etape (nuo 2012 m. liepos 1 d.) MMA turėtų didėti iki 900 litų, o II-ame etape - iki 1000 litų.

Minimalus darbo užmokestis „į rankas“ Lietuvoje šiuo metu yra žemesnis už skurdo lygį. Žmogus, uždirbantis tik MMA, yra priverstas badauti, negali tinkamai aprūpinti ir lavinti savo vaikų. Tai ne tik didžiulis smūgis savigarbai, ne tik viešas darbštaus žmogaus įžeidimas ir nuvertinimas, bet įstatymais įteisinta nepagarba.

Ar už tokią Lietuvą kovojome susikibę rankomis Baltijos kelyje? Apmaudas, skausmas ir nusivylimas - štai kasdieniniai daugelio paprastų darbo žmonių palydovai.

Mieli Lietuvos žmonės, ne Premjeras, ne Vyriausybė ar Seimas išvedė mūsų šalį iš krizės, tai padarėte JŪS kasdieniniu savo darbu, JŪSŲ TĖVAI, sumažintomis pensijomis rėmę valstybės biudžetą, JŪSŲ draugai ir pažįstami, eidami neapmokamų atostogų ir atsisakydami dalies savo atlyginimo.

Ar verta pagarbos ir pasitikėjimo tokia valdžia, kuri elgiasi negarbingai ir egoistiškai, nesugeba būti atsakinga, rūpinasi tik savo statytinių gerove ir politiniais reitingais.

Šaltas buhalterinis skaičiavimas ir drebėjimas siekiant kuo daugiau lėšų surinkti į šalies biudžetą jo vis tiek neišgelbės, nes mums suteikiamos progos ne oriai gyventi, bet egzistuoti. Dažnai pasireiškiantis abejingumas ir negalvojimas apie paprasčiausius žmonių poreikius suteikia skausmo mums ne tik kaip darbuotojams, bet ir kaip tėvams, pažadėjusiems savo atžalas pradžiuginti kokybišku drabužiu ar sveikesniu maistu.

Šiandieninė tiesa skamba graudžiai. Ar mes kalti, kad dvasiškai aptukę valdžios atstovai aptingo ir nebenori rasti išeičių situacijai pagerinti. Netesėti ar atidėti pažadai daug nuoskaudų suteikia ir mūsų vaikučiams - jie nesupranta, kad džiaugsmo galimybę augti laimingoje šeimoje riboja ne tėveliai, bet valdžia. Nuoširdumą ir širdies šilumą temdo suaugusiųjų liūdesys, nes kasdien reikia sukti galvą, ką duoti valgyti šeimai, sukelia skausmo ir rūpesčių, kai sunku susikalbėti su paaugliais, perprasti jų vidų, apsaugoti nuo patyčių ar net savižudybės. Sakysite, sunkumus atlaiko tik stipriausieji? Gal ir taip, bet žmonės nusipelnė gyventi saugiai ir darniai, siekti savo svajonių, įgyvendinti gražius planus, jaustis vertinami, o ne būti įstatymiškai apleisti ir suvaržyti, kai valdžia ar atitinkamos institucijos ir toliau peržengia bet kokias žmogiškumo ribas.

Augant gyvybiškai žmogui svarbių prekių ir paslaugų kainoms VALSTYBĖ PRIVALO užtikrinti, kad kiekvienas dirbantysis už jo atliekamą darbą būtų atlyginamas teisingai.

LR Vyriausybė ciniškai ignoruodama socialinius partnerius, siūlo didinti MMA tik penkiasdešimčia litų, o mainais į tai liberalizuoti darbo santykius, kas ženkliai pablogintų darbuotojų padėtį: pailgėtų savaitės ir dienos darbo laikas, sumažėtų išeitinės pašalpos ir t.t.

LPSK kategoriškai prieštarauja bet kokioms manipuliacijoms, susijusioms su minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimu bei LR Darbo kodekso liberalizavimu, ir reikalauja, kad minimalus atlyginimas būtų didinamas iki 900 litų nuo 2012 m. liepos 1 dienos.

Minimalų atlyginimą gauna kas penktas šalies gyventojas, tačiau net dirbant 8 valandas per dieną neišgali sumokėti komunalinių mokesčių, jaunos šeimos negali išlaikyti vaikų, todėl kreipiasi į valstybę pašalpų. Kai kas negali aplankyti atokiau gyvenančių artimųjų, nes kelionės išlaidoms pritrūksta pinigų. Neretas negauna socialinės pašalpos ar kompensacijos, nes vis dar keliolika litų uždirba per daug. Ko verti nustatyti neproporcingi mokesčiai ir kitos teisinės ar socialinės ribos, jei ne dėl savo kaltės neišgalime vaikams duoti gardesnio kąsnio, šiltesnių ir saugesnių namų, užtikrinti jaukumą ir dėmesį, kai jo labiausiai reikia, jau nekalbant apie psichologinę ir fizinę šeimos narių sveikatą.

Ant skurdo ribos mūsų šalyje balansuoja 200 tūkstančių šalies dirbančiųjų - negi reikia dar didesnio įrodymo valdžiai, kad pagaliau nustotų tyčiotis ir skriausti?

Pasisakome UŽ MMA DIDINIMĄ IKI 900 LITŲ JAU NUO 2012 M. LIEPOS 1 D.

SAKOME NE DARBO KODEKSO PATAISOMS, kurios SUMAŽINS DARBUOTOJŲ, YPAČ SOCIALIAI PAŽEIDŽIAMŲ VISUOMENĖS GRUPIŲ, TEISES DARBO SANTYKIUOSE.

LPSK SAKO:

- NE - darbo sutarčių nutraukimui, sulaukus 65 metų;

- NE - 78 val. darbo savaitei;

- NE - naktinio darbo ilginimui;

- NE - sumažintoms išeitinėms išmokoms;

- NE - mažesniam viršvalandžių apmokėjimui;

- NE - kolektyvinių sutarčių naikinimui;

- NE - socialinių garantijų mažinimui neįgaliesiems, jaunimui iki 18 m., asmenims, kuriems iki pensijos liko 5 metai, bei darbuotojams, auginantiems vaikus iki 14 metų;

- NE - papildomų atostogų panaikinimui privačiame sektoriuje;

- NE - įteisintam atlyginimų vėlavimui;

- NE - sutrumpintiems įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminams.