Miesto yra tiek, kiek jo senamiestyje yra senovės

Prieš trejetą mėnesių Klaipėdos savivaldybės salėje galėjome išgirsti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros profesoriaus Algio Vyšniūno patarimus uostamiesčio Atgimimo aikštės ateities klausimu. Profesorius atkreipė dėmesį, kad dauguma Europos miestų plėtėsi būtent apie suprojektuotas aikštes, kurios tapo jų širdimi. Šie miestai, be abejonės, žavūs, dvelkia senove ir senųjų architektų išmintimi.

Deja, senojoje Klaipėdoje viskas vyko truputį kitaip. Miestas plėtėsi tarp senųjų pilies įtvirtinimų, taip pat plėtėsi Vitės, Smeltės ir Frydricho priemiesčiai, kol XVII a. viduryje Klaipėda buvo tiek padidėjusi, kad aplenkė visus Mažosios Lietuvos miestus, išskyrus Karaliaučių. Ir kalbėdami apie Atgimimo aikštę mes žinome, kad ji susiformavo kitaip, negu kituose miestuose.

Praėjusio šimtmečio teritorinių pavaldumų bei sistemų kaita mums paliko būtent tokį architektūrinį miesto palikimą. Jį būtina išmintingai panaudoti.

Mes turime istorinę Atgimimo aikštę, kuri ribojasi su Prūsijos Karalystės laikinosios sostinės vyriausybės ir dvariškių rezidencija! Napoleono iniciatyva 1807 m. spalio 9 d. čia karalius pasirašė dokumentą, vėliau pavadintą Spalio Ediktu, kuris uždraudė baudžiavą Prūsijoje. Pagal Johaną Zembrickį, būtent šiame rotušės pastate generolas leitenantas Hansas Davidas Liudvikas fon Jorkas (Hans David Liudvig von York) redagavo ir sudarinėjo garsiąją Tauragės konvencijos sutartį, kurią ir pasirašė 1812 m. gruodžio 30 d. su rusų generolu Ivanu Dibičiumi Požėrūnų kaimo malūne. Tai tik keli iš daugelio istorinių faktų, kuriuos pavadinčiau "naudingais istoriniais koziriais".

Kalbant apie dalinio Atgimimo aikštės užstatymo galimybę, suprantu, kad pastatyti naują stiklinį pastatą yra keturis kartus pigiau negu atkurti senovinės dvasios statinius. Bet ar tikrai tikslinga ir naudinga taupyti būtent šioje istorinėje vietoje? Viso miesto gyventojų kultūrinės savigarbos ir turistų traukos požiūriu, manau, - ne!

Atgimimo aikštė - Klaipėdos senamiesčio reprezentacinis centras, kuriuo tarsi piltuvu per Biržos tiltą prateka visi turistiniai srautai. Šios vietos ne tik negalime sugadinti, mes jos negalime nepanaudoti! Kitaip mūsų klaidas bus priverstos ištaisyti ateities kartos, kurios galbūt suvoks, kas yra šiandieninės Europos kultūrinės vertybės ir miesto dvasios esmė.

Šiemet su dailininku Vytautu Bernotu teko svečiuotis Lenkijos šiaurės vakaruose įsikūrusiame Kolobžego (Ko?obrzeg, Kolberg) mieste, kuris labai primena mažytę Klaipėdą. Kolobžegas taip pat uostamiestis, taip pat turi panašias upės žiotis, dambas (tik jų Kopgalyje buvo ne švedų, bet prancūzų tvirtovė). Kolobžege tik 45 tūkst. gyventojų. Šis miestas Antrojo pasaulinio karo metu buvo 90 proc. subombarduotas. Bet lenkai viską atstatė suvokdami "istorinių kozirių" svarbą ir naudą. Šiandieną ten tiesiogine to žodžio prasme žydi senovinis istorinis kurortas.

Galima suprasti kai kurių Klaipėdos architektų siekius laimėti konkursus ir įdiegti būtent savo projektus. Suprantamas ir pavienių statytojų noras uždirbti. Galima orientuotis į paskutinius architektūros stilius, rekomenduojamus naujuose, puošniuose Europos šalių reklamos leidiniuose. Bet tai bus tik naujos statybos senamiestyje ir nieko daugiau.

Prieš pusmetį savivaldybės salėje sukviestame renginyje, kurį vedė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė, džiaugėmės gražuoliu Biržos pastatu. Jis buvo kompiuterinės 3D grafikos pagalba projektuojamas ant sienos ir galėjome jį besisukantį stebėti iš įvairių pusių. Salė buvo net sulaikiusi kvapą...

Kažin, kaip mes pasielgtume, jeigu būtų atrasta net du kartus nuversta Borusijos skulptūra? Ar ideologinė baimė laimėtų prieš istorinio miesto atkūrimo galimybę?

Juk Klaipėdos miesto savastimi, Prūsijos Karalystės sostinės asmenybėmis, Henriko Šlymano, Johano Zembrickio ir kitų garbių žmonių įamžinimu Vilnius tikrai nepasirūpins. Tai mūsų vertybės, mūsų miesto švyturiai, mūsų miesto stuburas.

Nesu šalininkas idėjos, kad būtina atkurti būtent ikikarinę Klaipėdą. Bet nesu ir iki gyvo kaulo įkyrėjusių blizgančių "stiklainių", požeminių garažų prie upės šalininkas.

Mano manymu, Atgimimo aikštė privalo ir išlikti aikšte, kurios žalumoje sau ras vietos ir senosios Prūsijos sostinės motyvai, ir Vytauto Vičiulio pagerbimo vieta, ir filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos - Vydūno paminklas. Juk ne statinių gausa suteiks aikštei gyvybingumo ir patrauklumo, o išmintingas sutarimas dėl pagarbos unikaliajai istorijai.