Lietuvos žmonės, baikit aimanuoti ir verkšlenti

Gyvenau Panevėžyje. 1957-aisiais atvažiavau į Klaipėdą, 19 metų dirbau vairuotoja. Tuomet vyrams nepatiko, kad moterys ėmė dirbti vairuotojomis. Atėjau dirbti jauna, sąžininga, nes tėvai mokė dorumo, sąžiningumo, mandagumo, o svarbiausia - mylėti tėvynę. Visada namuose šventėme Vasario 16-ąją.

Jei mano mašina sugesdavo, niekas nenorėjo padėti, nes matydama, kaip visur vagiama, perspėdavau dėl to. Kolegos manė, kad aš skundikė. Sykį vienas vairuotojas pamokė: "Jei nieko nesugebi pavogti, tai pasigirk, kad anglių mašiną nuvežei, pardavei. Tuomet būsi draugė". Taip ir buvo, po to laiko kiti vairuotojai padėdavo, jei kas nors atsitikdavo.

Žuvų perdirbimo fabrikuose veždavau žvynus. Suversdavo į mašiną 2-3 statines silkių ir turėjai išvežti, nes kitaip galėjo pradurti padangas. Taip visur būdavo mėsos, duonos - pieno kombinatuose ir "Trinyčiuose", ir audimo fabrike. Labai sunku buvo dirbti sąžiningai. Benzino neišnaudodavome, važiuodavome į mišką, iš bako jį ištraukdavome žarna ir atsukdavome spidometrą, nes sugrįžus į garažą tikrindavo, kiek liko benzino.

Penktojoje ATK buvome trys moterys, pakviestos dirbti taksi vairuotojomis. Ir čia sąžiningai negalėjau gyventi, nors ir likdavo keletas rublių.

Vos ne vos sudurdavau galą su galu, nenusipirkau nei mašinos, nei būsto. Dirbau trejus metus. Taksistai tik tie gerai gyveno, kurie turėjo prostitučių ir degtinės.

Negaliu klausyti verkiančiųjų. Dažniausiai verkė tie, kurie vogdavo. Daug tuomet pirkdavome vogta: pieną, sviestą, grietinę, mėsą, siūlus. Visko neišvardinsi. Iš vogtų siūlų megzdavo megztinius, kojines, sukneles, o iš vogtų medžiagų siūdavo sukneles ir veždavo į Rusiją. Taip ir prisikrovė pinigų.

O kaip moterys "nešdavo" mėsą: tarp kojų, po krūtine, apsisukdavo aplink pilvą. Iš kojinių fabriko kojines "nešdavo" beretėse, tarp kojų. O į partiją stodavo tik dėl to, kad, kai pagaus, iš karto nesodintų į kalėjimą. Vaikai net laimingi būdavo, kai motina ar tėvas parsinešdavo iš darbo vogtų daiktų.

Darbovietėse susirinkimai vykdavo tik rusų kalba. Dirbdama naftos bazėje leidimus pradėjau rašyti lietuviškai. Išsikvietė direktorius pasiaiškinti, kodėl taip rašau. Atsakiau, kad bijau pamiršti lietuvių kalbą.

Sovietų laikais pensininkai irgi galo su galu nesudurdavo. Liepų gatvėje firminėje parduotuvėje stovėdavome kelias valandas, kad nusipirktume mėsos atliekų, ne visi galėdavo susimokėti ir už butą. Kas nevogdavo, tas negalėjo pragyventi. Todėl daug kas dirbo pusantro etato.

O kolūkiečiai, melžėjos nešdavo pieną, pašarus. Šiandien ir jie verkia. Tačiau tvarkingas žmogus niekada neverks, ypač kaime, kai gali užsiauginti gyvulių, daržovių. Mieste gerokai sunkiau pragyventi iš mažo atlyginimo. Tačiau tvarkingos pensininkės prižiūri vaikus, tvarkosi soduose ar ką nors mezga. Aš pati dar kam nors pasiuvu, palopau, nors esu savamokslė.

Pažįstu daug žmonių, kurie verkšlena. Tačiau pažiūrėkime, kaip jie gyvena - beveik visi turi mašinas, o butuose atlikti remontai. Pas pensininkus - taip pat. Kur nenueisi - visur prikrauti pilni šaldytuvai.

Nesuprantu ir nenoriu suprasti tokių žmonių: juk pensijas gauname nors mažas, bet laiku. O mūsų vaikai gali važinėti po visą pasaulį, mokytis aukštosiose mokyklose. Kas nori, darbą susiranda, gali išvažiuoti ir į užsienį padirbėti.

Aš tokia laiminga, kad mūsų miestai gražėja, žmonės pasipuošę. Mes laisvai galime kalbėti ir nesame dėl to persekiojami.

Regina PULOKAITĖ