Liepojos neįgaliųjų pavyzdys: viskas įmanoma

Liepojos miestas yra pripažintas palankiausiu neįgaliųjų turizmui Europoje. Kažkada (ir dabar) dauguma Europos šalių aplinkos pritaikymo patirties galėjo pasisemti Norvegijoje, o dabar patys norvegai nevengia atvykti į Liepoją.

Tokiems pokyčiams atsirasti neužtenka vien piniginių lėšų, todėl dauguma Liepojos ir visos Latvijos neįgaliųjų dėkoja šių pokyčių iniciatoriui Mariui Ceiruliui - Liepojos neregių bendrijos vadovui ir visai šio žmogaus bendraminčių bei bendradarbių komandai.

Keli kabinetai virto centru

Maris atvirauja, kad jaunystėje jam mažai rūpėjo neįgaliųjų problemos, kol negalia nepalietė jo paties - būdamas 25 metų jis pateko į autoįvykį, kurio metu dūžtančio priekinio automobilio stiklo šukės, patekusios į akis, iš karto ir negrįžtamai sužalojo regėjimą taip, jog Maris dabar mato tik kairiąja akimi ir tik šviesą bei spalvų kontrastus.

Tada jis pradėjo domėtis, kaip galima palengvinti regėjimo negalią turinčių žmonių judėjimą gimtojo miesto gatvėmis, naudojimąsi viešuoju transportu, viešaisiais tualetais arba kaip neįgalusis galėtų praleisti laiką pajūryje be pagalbos iš šalies. Sekdamas norvegų pavyzdžiais jis įkūrė aklųjų bendriją, o ir patys norvegai, matydami Mario entuziazmą, silpnaregiui pasiūlė atsakingą postą Norvegijos neįgaliųjų integracijos gerinimo centre. Tačiau jis atsisakė šio pasiūlymo, nes nenorėjo lengviausio kelio, kai viskas jau padaryta, skirtingai nei Liepojoje, kur neįgalūs žmonės sėdėjo užsidarę namuose, nes jų judėjimo galimybės buvo labai ribotos.

BOTANIKOS SODAS - pilnas kvapų ir galimybių su augalais susipažinti iš arčiau juos liečiant, viskas pasodinta taip, kad būtų prieinama aklam ir vežimėlyje esančiam žmogui.

Dabar M. Ceirulio vadovaujama neregių bendrija Liepojoje išsiplėtė, sustiprėjo ir savo patirtimi dalinasi su daugelio šalių neįgaliųjų organizacijų atstovais, pabūti tarp jų sėkmė nusišypsojo ir man.

Maris neslepia, kad pradžia buvo sunki - Liepojos savivaldybė anuomet skyrė kelis kabinetus neregių ir silpnaregių susitikimams dideliame keturių aukštų pastate, esančiame netoli centro. Kai šiame pastate lankėmės mes, aklųjų bendrija jau drąsiai gali vadintis įvairios veiklos bei mokymų centru neįgaliesiems, kuris jau užima du to paties pastato aukštus.

"Didėja neįgaliųjų draugijos narių ratas ir poreikiai, pradėjome vykdyti užimtumo, terapijos programas, mokymus, poreikis plėstis buvo neišvengiamas", - pasakojo Maris.

Pirmasis aukštas dar įrenginėjamas, bet čia jau seniai veikia sporto salė, buitinės technikos pritaikymo neįgaliesiems dirbtuvės, keletas kabinetų yra skirti brandžiame amžiuje regėjimą praradusių žmonių mokymams, taip pat čia veikia odos apdirbimo, vytelių pynimo ir floristikos amatų mokymų klasės.

BUTAI. Šalia silpnaregių ir aklų žmonių centro Maris įkūrė keletą atskirų butų daugiabučiame name, skirtų neįgaliesiems apgyvendinti. Neįgaliuosius prie namo pasitinka puikus pandusas, kurį be vargo vežimėlyje esantis žmogus gali įveikti pats, be kitų pagalbos.

Antras organizacijos aukštas nustebino dar labiau - jau koridoriai nėra įprasti reginčiajam, visas sienas supa turėklai, durų rankenų aukščio lygyje - specialios lentelės, aprašančios artimiausio kabineto paskirtį Brailio raštu, prie laiptinės sumontuota didelė skelbimų lenta, kurioje tuo pačiu raštu aprašyti bendrijos įstatai, artimiausi renginiai, užsiėmimų programos.

Prie kiekvieno kabineto yra ir reginčiajam įprastos lentelės su užrašais ir paveikslėliais, nurodančiais kabineto paskirtį. Jose išlaikytas optimalus spalvų kontrastas silpnaregiui. Visos raidės ir paveikslėliai taip pat yra iškilusios tam, kad jas galima būtų apčiuopti. Tai reikalinga ne tik neregių smalsumui patenkinti, bet ir būtina žmonėms, regėjimą praradusiems brandžiame amžiuje ir nemokantiems skaityti Brailio raštu. Paveikslėliai taip pat palengvina orientavimąsi protinę negalią turintiems žmonėms.

Lankėmės muzikos terapijos kabinete, kuriame neįgalieji gali išbandyti pianiną ir daugelį kitų muzikos instrumentų, visus užsiėmimus veda kvalifikuoti mokytojai. Lankėmės aktų salėje, kur mums neregys jaunas vaikinas atliko puikų kūrinį fortepijonu. Maris aprodė kabinetą, skirtą tikintiems žmonėms pasimelsti. Informatikos kabinete neregiai aprodė kompiuterinę įrangą, skirtą akliesiems.

PAPLŪDIMYJE - keliolika skirtingo tipo neįgaliųjų vežimėlių, atitinkančių skirtingos negalios lygį turinčių žmonių poreikius.

Šalia silpnaregių ir aklų žmonių centro Maris įkūrė keletą atskirų butų daugiabučiame name, skirtų neįgaliesiems apgyvendinti. Neįgaliuosius prie namo pasitinka puikus pandusas, kurį be vargo vežimėlyje esantis žmogus gali įveikti pats be kitų pagalbos. Išskirtinė ir pati buto aplinka - savo spalvomis skirtomis silpnaregiams (kontrastas) ir buitine technika, patogia vežimėlyje sėdinčiam bei aklam žmogui naudoti savarankiškai.

Kaip atrodo neįgaliųjų paplūdimys?

Liepoja, kaip ir Klaipėda, yra uostamiestis, todėl turi savo pajūrio zoną. Neįgalieji, kaip ir dauguma sveikųjų, taip pat nori lankytis paplūdimyje, naudotis visais šio poilsio teikiamais malonumais. Pačiame Liepojos centre esančio parko pašonėje įsikūręs turbūt vienintelis toks tarp Baltijos šalių paplūdimys neįgaliesiems. Verta prisiminti, kad Klaipėdoje taip pat vienas iš paplūdimių pažymėtas neįgaliesiems skirtu ženklu, bet ironiška, kad net pats ženklas nėra toks matomas, koks turi būti tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems, jau nekalbant apie patį paplūdimio prieinamumą žmonėms su "ratukais".

Liepojoje jau kita situacija, parke kelią į paplūdimį "rodo" (kaip ir didžiojoje miesto dalyje) specialiai nutiesti šaligatviai regėjimo negalią turintiems žmonėms, žemėlapiai pritaikyti skaityti pirštais, t. y. be įprastos mums vaizdinės/informacinės medžiagos, yra Brailio raštas, patys žemėlapiai ir jo nurodomieji ženklai yra pagaminti reljefiniu būdu (pritaikyti skaityti pirštais), kad galima būtų apčiuopti kiekvieną kryptį ir visą žemėlapio planą. Tai sužadina vietovės įsivaizdavimą ir palengvina orientavimąsi.

ŠALIGATVIAI. Kelią į paplūdimį "rodo" (kaip ir didžiojoje miesto dalyje) specialiai nutiesti šaligatviai regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Maris iki paplūdimio mus lydėjo drąsiai - aplinkiniams nesukeltų abejonių, kad šis žmogus praktiškai nieko nemato. Jis visuomet ėjo šaligatvyje nutiesta juosta, skirta neregiams.

Liepojos neįgaliųjų paplūdimyje Maris supažindino su Igoriu, prižiūrinčiu šią poilsio zoną ir atsakingu už neįgaliųjų saugumą paplūdimyje. Jo darbo vieta - naujos statybos pastatas ant jūros kranto. Jame - nuo tualetų, praustuvų su reguliuojamu aukščiu, sensoriniu muilo dozatoriu iki dušo kabinos, pagalbos signalizacijos, spec. stalų, skirtų persirengti neįgaliajam ,ar daiktų saugojimo spintų. Visa aplinka pritaikyta maksimaliai ne tik vežimėlyje sėdinčiam, bet ir neregiui ar silpnaregiui - sensorinis apšvietimas ir Brailio rašto, instrukcijos nurodo kaip lengviau orientuotis aplinkoje, nepamiršta ir mamyčių su mažais vaikais - čia taip pat yra patogių stalų vaikams pervystyti.

Lauke stovi keliolika skirtingo tipo neįgaliųjų vežimėlių, atitinkančių skirtingos negalios lygį turinčių žmonių poreikius.

Netrukus Igoris su pasididžiavimu iš administracinių patalpų atsinešė įdomų įrenginį, panašų į greitosios med. pagalbos lagaminą bent jau savo spalva ir forma. Igoris iš karto pasakė, kad šis įrenginys vienetinis ir yra skirtas akliesiems bei silpnaregiams orientuotis vandenyje, o tiksliau - nustatyti kryptį kranto link. Mobilus lagaminas - tai stiprų signalą skleidžianti sirena su saulės baterija ir aktyvuojama paspaudus užsegamą mygtuką, panašų į rankinį laikrodį, kurį neregys užsisega prieš eidamas maudytis. Signalas - tai orientyras, kur yra lagaminas (krantas). Signalas taip pat gali būti kaip orientyras nustatant atstumą nuo kranto, kad neplauktum per toli.

Neįgaliesiems - visas ūkis

Mūsų ekskursijos vadovas pasiūlė apžiūrėti ir dar vieną savo projektą neįgaliesiems - nuvykti į apie 25 km nuo Liepojos esantį užmiesčio ūkį.

Naujais sodinukais apsodintoje sodyboje senas namas virsta moderniai įrengtu pastatu su kaimiškos architektūros elementais išorėje. Šis pastatas - tai neįgaliųjų apgyvendinimo vieta. 13 ha žemės plotai aplink - tai darbo, poilsio ir reabilitacijos zona. 1,5 ha ploto užimančiame miške taip pat planuojamos poilsiui skirtos zonos.

Jau dabar veikia botanikos sodas, pilnas kvapų ir galimybių su augalais susipažinti iš arčiau juos liečiant viskas pasodinta taip, kad būtų prieinama aklam ir vežimėlyje esančiam žmogui.

Neįgalieji mūsų apsilankymo dieną dalyvavo bulviakasyje, kiti dirbo prie namo statybos, treti ilsėjosi pavėsinėje.

Artimiausiuose Mario planuose - sodyboje įrengti 1 000 kv. m tvenkinį, skirtą poilsiui ir pramoginei žvejybai, vasarnamius neįgaliųjų šeimos narių apgyvendinimui bei žiemos sodą.

Būdamas su Latvijos neįgaliaisiais supratau, kad viskas yra įmanoma. Atrodo, jog žmogus, turintis tokią negalią kaip Maris, turėtų sunkiai tvarkytis su savosiomis problemomis, bet jis sugeba ne tik įkvėpti, bet ir pakeisti daugelio kitų neįgaliųjų gyvenimus į gera.