Kultūrinį nematerialųjį paveldą būtina saugoti

Kultūrinis, ir ypač nematerialusis paveldas - tautos išlikimo pagrindas. Deja, jeigu materialiuoju paveldu rūpinamasi (kartais gal ir per daug griežtai), tai nematerialiojo kultūros paveldo niekas nekontroliuoja.

Meno žmonės dažnai nori save taip išreikšti, kad neretai kitiems tokia saviraiška yra sunkiai suvokiama ir dėl to net nepriimtina.
Pavyzdžiui, tik nedaugelis kompozitorių kūrinių tampa liaudies dainomis, o skulptūrų parkuose prie daugelio skulptūrų reikalingi paaiškinimai.

Liaudies daina - tai natūralus kultūros paveldas, atsirenkamas iš kartos į kartą. Bet ar daug jų šiandieninis jaunimas žino? Chorai, ypač vyrų, sensta ir nyksta. To priežastis - ne vien intensyvesnis žmonių užimtumas ir įvairesnės laisvalaikio leidimo galimybės, bet ir chorvedžių nenoras dainuoti liaudies dainas, siekis brukti sudėtingus kūrinius, kurių mokymasis ilgai užtrunka. Tad tokiuose choruose ypač vyresnio amžiaus žmonėms dalyvauti tampa nemalonu.

Dainą mėgau nuo vaikystės, todėl ne tik dainavau ansambliuose ir choruose, bet ir pats ne vieną suorganizavau. Studijuojant Leningrade 1950 m. buvau vienas iš lietuvių studentų saviveiklos organizatorių, kuri stalinizmo laikais 1951 m. buvo išvaikyta, o aš 1952 m. areštuotas. Lageriuose organizuodavau liaudiškų ir partizaniškų dainų dainavimus. 1981 m. Palangoje suorganizavau vieną skaitlingiausių Lietuvoje vyrų chorą, vėliau tapusį pirmu atsikūrusiu šaulių choru Lietuvoje. Dainavom paprastas chorvedžio aranžuotas liaudies dainas, ir visiems tai patiko. Tiesa, dabar choras yra griuvimo kelyje - jį paliko per 10 geriausių choristų, o kai chorvedys E. Jucevičius įžeidė mane, nustojau ir aš lankyti chorą, atėmė mano uniformą. Ir anksčiau choras jau griuvo, bet dirbant psichiatru tenka bendrauti su profilaktiškai sveikatą besitikrinančiais žmonėmis, tad pavykdavo juos prikalbinti dalyvauti chore.

Būtina auklėti ir chorvedžius dirbti šiandieninėmis sąlygomis. Kai mokama daug dainų, ir vakaronės įdomesnės, mažiau girtaujama. Deja, valdžiai tai nerūpi.

Liaupsinantys paveldo svarbą valdžios didžiavyriai Dainų šventėje buvo liudininkai, kaip tyčiojamasi iš paveldo. To ir buvo galima tikėtis, nes kažkodėl šventės vadovu buvo paskirtas nulietuvinimu per LTV laidą "Lietuvos balsai" pagarsėjęs V. Miškinis. Jis kartu su laidos vedėjais pirmiausia pasistengė atsikratyti dainuojančių lietuviškas liaudies dainas ir turinčių lietuviškus pavadinimus. V. Miškinis ypač vertino tuos chorus, kurie dainuodami atlikdavo gimnastikos pratimus ar net vaidindavo, kas yra visiškai nepriimtina rimtam dainavimo žanrui.

Neatsitiktinai, kai tik V. Miškinis dirigavo net keturioms dainoms, suaktyvėdavo gimnastai. Visoje šventėje skambėjo vos dvi liaudies dainos, iš kurių "Pjovė lankoj šienelį" taip "patobulinta", kad tapo irgi ne liaudies daina.

Net okupacijos metais Dainų šventėse didingai skambėdavo bendras dainavimas su žiūrovais. Dainų šventėse nebuvo ne tik gimnastų, bet ir įkyrių visą dieną transliuotų eilėraštinių intarpų, o jau pati Dainų šventės pradžia kokią valandą buvo tiesiog klaiki. Kol šis kultūros paveldas bus nekontroliuojamas ir jo vadovais bus anglosaksišką nutautinimą ir gimnastiką vykdantys miškiniai, tol lietuvių liaudies dainų ateities perspektyva bus liūdna.

Gydytojas, buvęs politinis kalinys E. Skritulskas