Gerbiamoji ponia, į Jus, kaip pretendentę užimti aukščiausią konstitucinę Lietuvos Respublikos pareigybę, kreipiasi senieji Klaipėdos krašto gyventojai ir jų palikuonys.
1990 metais tikėjome, kad atsikurianti Lietuvos valstybė neatsiribos nuo moralinių ir teisinių nuostatų, kuriomis pasiremdama tauta Atgimimo metais nugalėjo blogio imperiją. Atkurtos nepriklausomybės pradžioje senųjų klaipėdiečių organizacijos primygtinai nepareikalavo spręsti Klaipėdos krašto problemų - jos ir dabar Lietuvos valdžios nesprendžiamos ar net ir ignoruojamos, o jos - labai skaudžios, nes krašte iš buvusių 156 tūkst. gyventojų išliko mažuma.
Klaipėdos krašto gyventojams, iki 1939 m. kovo 22 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, nacių karinės administracijos valia ji buvo pakeista į Vokietijos valstybės pilietybę. Vokietijai pralaimint karą, šios generolų įsakymu krašto žmonės buvo skubos tvarka išvaryti už Nemuno, o tolesni karo veiksmai juos išblaškė galutinai. Bandžiusiųjų neapleisti gimtinės laukė sovietų represijos ir mirtis Sibire.
Kad jaunajai kartai būtų galima suprasti, kas gi įvyko tuo metu Mažojoje Lietuvoje, tereikėtų įsivaizduoti savąjį regioną, kad ir Žemaitiją ar Aukštaitiją, staiga netekusią visųjsavo gyventojų - teka upės, bręsta derlius, stovi namai, bet žmonių nebėra. Prabėga septyniasdešimt metų, tačiau niekas vis dar neieško, kur dingo tie Klaipėdos krašto, o ir visos Mažosios Lietuvos bei Prūsijos žmonės. Taigi pasilieka teisūs tie atkurtos valstybės įstatymdaviai, nusprendę, kad jau visi, kurie laikė save prūsų lietuviais ir mažlietuviais, kuršiais ir kuršininkais ar ieškojo savo senprūsiškų ir vokiškų šaknų, repatrijavo į "savo istorinę Tėvynę"... Tai atlikta net nepasiklausus jų pačių, ką jie apie tai mąsto, nepaliekant jokios galimybės atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje apsispręsti Pilietybės įstatymo pagrindais.
Akivaizdu, kad mūsų valstybėje geranoriškumo išvarytųjų seserų ir brolių atžvilgiu lygiai taip pat nėra, kaip ir žemėse, kurias nuo Berlyno-Potsdamo konferencijos (1945 m.) dienų laikinai administruoja kitos valstybės - užmiršus šišioniškių prigimtines teises, skubama dalytis visa, kas brangiausia - žemę, uostus, statinius... Kultūros paveldas naikinamas arba neatpažįstamai keičiamas, krašto senbuvių ir išvarytųjų gyventojų nuomonės neatsiklausiama ar nepaisoma.
Turime vilties ir tikime, jog valstybių administracijos supras, kad didžiausias vieno ar kito krašto turtas yra žmonės. Manome, kad tarp esmingiausių žmogaus teisių yra TEISĖ ATGAUTI PRARASTĄ TĖVYNĘ ir mūsų krašto žmonėms, kad Lietuva šiuo požiūriu pasauliui gali parodyti sektiną pavyzdį.
Todėl manydami, kad moralumo kriterijų nesilaikymas Lietuvai ir ateityje nieko gero neatneš bei žinodami apie Jūsų sukauptą patirtį Europos Sąjungos institucijose, esame linkę siūlyti Jums, kaip pretendentei prezidento rinkimuose, pasisakyti mums taip svarbiu išvarytųjų žmonių bei jų palikuonių teisių atgauti Tėvynę klausimais (sąrašas nėra baigtinis):
Krašto senųjų gyventojų priverstinio iškeldinimo, persekiojimo ir naikinimo ištyrimas, išlikusių liudijimų surinkimas (iš archyvų Lietuvoje ir Europoje bei gyvųjų liudininkų).
Pilietybės atkūrimas gyventojams, pasinaudojusiems repatriacijos tiltu į Vakarus; teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir sugrąžinimas ar kompensavimas.
Kultūros, istorijos ir kitokio paveldo tyrimo, registravimo, išsaugojimo organizavimas parengus ypatingąją programą.
Ryžkimės ir pakvieskime sugrįžti tėvynainius, kaip tai jau padarė kitų valstybių vadovai.
Tepadeda mums Dievas.
Kad jaunajai kartai būtų galima suprasti, kas gi įvyko tuo metu Mažojoje Lietuvoje, tereikėtų įsivaizduoti savąjį regioną, kad ir Žemaitiją ar Aukštaitiją, staiga netekusią visų savo gyventojų - teka upės, bręsta derlius, stovi namai, bet žmonių nebėra
Ieva JANKUTĖ,
Kęstutis MILKERAITIS,
Kristijonas KRAŠTINAITIS,
Sigutė KULIKAUSKIENĖ,
Vytautas GOCENTAS
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą