Kiekvienas rytas man reiškia žūtbūtinę kovą autobuse.
Pabandysiu nuosekliai papasakoti apie savo kasdieninę kelionę Kolegijos link.
Stotelėje pasirodau likus kelioms minutėms iki 8 valandos. Mintyse tyliai svarstau, gal šiandien į jį patekti nebus taip sunku, kaip buvo vakar?
Ir štai horizonte pasirodo Jis, atvykstantis 9-asis keleivinis autobusas. It styga šoku iš vietos ir skuodžiu sustojimo link. Tačiau čia tokia aš ne viena. Aplink mane minia žmonių, kuriems ne mažiau svarbu patekti į šį jau ir taip perkimštą autobusą. Nepatekimas į jį keleiviams išties brangiai kainuos: net 15-20 minučių laukimo. Rytinio piko metu 9 keleivinis autobusas važiuoja retai, tuo metu 8 ir 6 numeriu pažymėti, kursuoja kas 2-6 min.
Atsidarius autobuso durims, vairuotojas visus pasveikina savo piktu žvilgsniu bei riksmais: “Greičiau, praeinam, praeinam ” , o autobuso viduje net kojos padėti nėra kur. Šypteliu, šiandien man vėl pavyko įlįsti į jau ir taip jau prigrūstą autobusą.
Šiaip ne taip, pasiekiu saugią vietą bei tvirtais pirštais įsitveriu į turėklus. Tos keliolika kelionės minučių man virsta visa valanda. Grūstys, stumdymasis, numindytos kojos, irzlūs keleiviai ir tokias emocijas man tenka patirti kone kiekvieną rytą.
Pagaliau autobusas sustoja ir mano stotelėje. Prasibrovus pro žmones, man pavyksta kojomis pasiekti žemę. Nulydėdama autobusą žvilgsniu susimąstau. Kodėl bent jau rytinio piko metu, šiam maršrutui nėra skiriamas didesnis autobusas? Kodėl niekas net nebando išspręsti šios opios problemos? Gi šio maršruto keleiviai už bilietą moka tiek pat, tačiau kiekvieną rytą jiems tenka grūstys perpildytuose autobusuose.
Gal tiesiog kažkam patinka taip erzinti žmones?
Socialinių mokslų kolegijos (SMK) Viešųjų ryšių studijų programos III kurso studentė Dalia Mikalauskytė

Rašyti komentarą