Keturios kritiškos pastabos svetimvardžių klausimu

Rodos, ką jau čia nauja pasakysi! Tačiau rašinyje surinkta tiek daug prieštaringų, neapgalvotų, nelogiškų teiginių, jog palikti juos neiškeltus būtų tam tikras nusižengimas visuomenei ar net tylus pritarimas jiems, bent susitaikymas su jais.

Straipsnyje rašoma, kad "lietuviškame tekste visi žodžiai privalo būti parašyti lietuviškai - reikalauja manantieji, jog tokios tvarkos nesilaikymas yra gimtosios kalbos išdavystė ir nusižengimas šalies Konstitucijai". Visokių prasimanymų skelbta apie svetimvardžių lietuvinimo šalininkus, bet kad kas iš jų reikalautų visus žodžius lietuviškame tekste rašyti lietuviškai - didelė naujiena.

Rašinyje tiek panašių aloginių formulavimų, jog jiems aptarti, ko gero, reikėtų prašyti redakciją skirti bent pusę laikraščio... Tad šį kartą - labai glaustai tik apie keturis ryškiausius atvejus: kad įsitikintum, jog vanduo sūrus, nereikia išgerti visos jūros!

1 atvejis

Buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė doc. dr. Irenos Smetonienė straipsnyje tvirtina: "Pavardės rašymas asmens dokumente nieko bendra neturi su 60-uoju Kalbos komisijos nutarimu - jis reglamentuoja svetimų pavardžių rašymą viešojoje erdvėje, bet net neužsimena apie asmens dokumentus. Natūralu, nes tai ne kalbininkų kompetencija, o valstybės apsisprendimas, ar Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos turi teisę į protėvių pavardę, ar moterys, ištekėjusios už užsieniečių, ir jų vaikai turi teisę į vyro ir tėvo pavardę."

Palikę nuošalyje klausimą, kodėl minėtame VLKK nutarime neminimi asmens dokumentai (tada niekam nekilo abejonių, jog juose galimi tik lietuviški įrašai), pirmiausia paklauskime garbiąją kalbininkę, kodėl asmens dokumentas (pavyzdžiui, pasas, liudijimas) nepriklauso "viešajai erdvei"? Negi jis valstybės intymios meilės piliečiui deklaracija, dėl kurios pilietis privalo gėdytis?

Klauskime toliau: ar valstybei reikia apsispręsti dėl tautinių mažumų žmogaus teisės turėti savo protėvių pavardę? Kas kėsinasi į žmonos ir vaikų teisę turėti vyro ir tėvo pavardę? Niekas nedraudžia lenkui didžiuotis savo protėvių pavarde Mickiewicz ir ją savo bei kitose kalbose vartoti. Tačiau Lietuvos valstybei (ir lietuvių kalbininkams!) turėtų rūpėti, kaip tos pavardės vartotinos lietuvių kalboje, jos "viešojoje erdvėje".

Kaip rodo ilgaamžė praktika, kuri atsekama nuo žilos senovės, kai dar neturėta rašto, ir bendrinės, ir tikrinės svetimybės buvo derinamos prie lietuvių kalbos fonetikos ir morfologijos sistemos. Tikrinių svetimybių įjungimas į lietuvių kalbos sistemą kiek užtruko raštų kalboje, bet ir čia matome ryškią šio proceso tendenciją.

Valstybei ir kalbininkams derėtų sutartinai šią tendenciją kalbos labui palaikyti ir įteisinti. Juk visiškai nenatūralu ir teisiškai nepagrindžiama, kad, pavyzdžiui, lenkas savo gimtosios kalbos taisyklėmis rašomai pavardei reikalauja teisės lietuvių kalboje "autonomijos" - visiems lietuviams primesti pareigą išsaugoti ją izoliuotą. O štai baltarusis tokios teisės negauna. Lyg ir per maža daryti tokį skirtumą dėl to, kad pirmojo pavardė rašoma lotyniško pagrindo raidėmis, o antrojo - kirilica.

Lietuvių kalbai ir ją vartojantiems žmonėms ir lenkas, ir baltarusis, ir apskritai bet kurios kitos tautos ar kalbos žmogus yra lygios vertės - jų pavardės lietuvių kalboje turi būti traktuojamos vienodai. Padaryti skirtumą raidyno pagrindu būtų kone tas pats, jei, tarkim, Vytautas Didysis būtų sumanęs pareikšti: "Būdami su lenkais tos pačios tikybos jų pavardes vartosime lenkiškai, o štai baltarusių (jei jų tada buvo) ar rusų - lietuvinsime".

2 atvejis

Kai gretini šalia p. I. Smetonienės portreto esantį išraiškų pono doc. dr. Antano Smetonos, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto dekano, portretą su užrašu "Nei vykdomoji valdžia, nei politikai neturėtų kišti nagų nei prie rašybos, nei prie gramatikos", kyla pagunda paklausti, kaip darni sutuoktinių porelė taip nedarniai traktuoja iš esmės tą patį dalyką? Gal čia kaltas mano sustabarėjęs mąstymas, kad nesuvokiu sutuoktinių dialektikos?

Man rodos, kad kalba teikia daug sąlyčio taškų ir kalbininkams, ir teisininkams (valstybininkams). Paimkime kad ir VLKK, kuriai ilgus metus vadovavo pati p. I. Smetonienė. Ar ji nėra ryškus kalbininkų ir teisininkų bendradarbiavimo padaras?

Čia į galvą ateina dar vienas pavyzdys. 1929-1934 metais tada dar jauni kalbininkai Pranas Skardžius ir Antanas Salys pradėjo akciją keisti lietuvių raidyną ir rašybą. Dėl jų projekto buvo įsikarščiuota gal ne mažiau kaip dėl svetimvardžių vartojimo mūsų laikais.

Per tuos penkerius metus buvo iškloti visi projektą palaikantys ir jį neigiantys argumentai. Tada sprendimą ryžosi padaryti teisininkas Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir valstybininkas, agronomas, švietimo ministras Juozas Tonkūnas. Jis, tikriausiai pritariamas prezidento, įsakymu, kad mokyklose ir toliau bus vartojama jablonskinė rašyba ir Jono Jablonskio gramatikoje teikiamas raidynas, išsprendė problemą. Išsprendė kalbos problemą!

Tad klausimas "Kas aukščiau: kalba ar teisė?" kiek primena vidurinių amžių formalų ir nevaisingą dogmatišką filosofavimą, kuris populiariai vadinamas dar scholastika. Čia dilemos negali būti. Kalbos ir teisės santykis nėra "pingpongas".

3 atvejis

Deja, kam ne kam iš mūsų kalbininkų, atrodo, čia maga žaisti "pingpongą". Jie stengiasi demonstruoti visuomenei kuo sukčiausius "fintus", kad tuo būdu ji sparčiau prisitaikytų prie "europinės tradicijos". Taip atsiranda teiginys: "Pavardė kalbos dalyku tampa tik tada, kai atsiduria rišliame tekste" (I. Smetonienė).

Čia tiktų paklausti, ar apskritai įmanoma, kad kuri pavardė ateitų į kalbą be rišlaus teksto ar bent konteksto. Žinoma, jeigu Vilniaus meras pastatydintų paminklą Šekspyrui ir jame įrašytų žymiojo rašytojo vardą ir pavardę, turėtume šiuos žodžius be rišlaus teksto. Tačiau šis vardas ir pavardė yra seniai įsigyvenę lietuvių kalboje. Tad kam atkaklūs "vakariečiai" savo rašiniuose Viljamą Šekspyrą rašo angliškai?

4 atvejis

Viduramžišką pseudoscholastiką primena rašinio autorės A. Milinienės ir ponų Irenos bei Antano Smetonų pomėgis remtis "autoritetais ir "praeities patirtimi", kuri rodanti senas mūsų dienų "europietiškos tradicijos" adeptų ištakas. Tarp tų autoritetų atsidūrė net poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas prof. Tomas Venclova.

Rašinyje įvairių autoritetų (pavyzdžiui, A. Churgino) citatomis bandoma įrodyti, kad XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje "mūsų žymiausi kalbininkai ir visuomenės veikėjai buvo nusistatę, kaip viešojoje vietoje rašyti užsieniečių pavardes. Pokario kalbininkai tęsė savo pirmtakų veiklą". Visas reikalas, buvęs iki tol išspręstas, susipainiojo, kai susidurta "su partine nomenklatūra, reikalaujančia rašyti juos taip, kaip esą rusų kalboje - pagal tarimą".

Negalint išsamiau pakalbėti apie svetimvardžių vartojimą tarpukariu, tenkinamasi keliais pavyzdžiais, rodančiais, kad tada nebūta kokio ryškesnio bendro sutarimo. Tautininkų dienraštis "Lietuvos aidas", nepaisydamas savo tautinių ambicijų, svetimvardžius rašė originalius, o jam oponavusios visais klausimais "Lietuvos žinios" juos ne tik lietuvino, bet dar įdėjo katalikiško vaikų žurnalo "Žvaigždutė" redaktoriaus Stasio Tijūnaičio straipsnį "Sau, ne svetimiesiems rašome" (1938 02 25). Jame labai griežtai išpeikta praktika vartoti svetimvardžius originalia rašyba.

Kad dėl svetimvardžių rašymo nesutariama, rašė ir "Gimtoji kalba". Antai, atsakydama klausėjui, kaip rašyti Talinas ar Tallinnas, atsakymą pradėjo sakiniu: "Kol svetimųjų vardų rašymas dar nėra galutinai sutvarkytas, tol jų rašyba dar svyruoja" (GK, 1939, Nr. 6, p. 91).

Leidyklai išleidus kelis romanus, kurių veikėjai juose įvardijami originaliosiomis pavardėmis, spaudoje pasirodė smerkiamųjų straipsnių. Kiek prie šio kategoriško posūkio į svetimvardžių lietuvinimą prisidėjo "partinė nomenklatūra", šiandien sunku pasakyti.

Tik čia vertėtų atkreipti dėmesį į 1950 m. Vakarų Vokietijoje, Bylefelde (Bielefeld) išleistą P. Skardžiaus, S. Barzduko ir J.M. Laurinaičio "Lietuvių kalbos vadovą". Jo skyrelyje "Tikrinės svetimybės" (p. 88-90) lygiomis teisėmis pateikiami abu svetimvardžių vartojimo būdai ir visiškai neužsimenama, kad jų lietuvinimą būtų primetę okupantai.

P. Skardžiaus parašytame šiam leidiniui "Redakcijos žodyje" užsimenama, kad "Lietuvių kalbos rašybos žodyne" "tikrinės svetimybės visur transkribuojamos, o mes Vadove šalia transkribuojamųjų duodame dar ir originalines lytis, tik, žinoma, kiek galint daugiau pritaikytas kaitybinei mūsų sistemai" (p. 16).

Tad dėl svetimvardžių lietuvinimo okupuotoje Lietuvoje išleistu žodynu nereiškiamas joks nepasitenkinimas: viskas priimama kaip normalus kalbos tvarkybos dalykas.

Tuo metu mūsų minėti kalbininkai viską suprimityvina.

Kam prireikė tiradų, jog partinės nomenklatūros atstovai, dalyvavę VLKK, reikalavę svetimvardžius adaptuoti, "kad būtų taip, kaip yra rusų kalboje - pagal tarimą", kad iš to, jog rašinys su originalia, neadaptuota pavarde, galįs rodyti autorių turint "ryšių su priešais užsienyje"?

Visai iškreiptai skaitytojui pristatomas VLKK 1984 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 10. Ir šiandien sutinku jį pasirašyti, nes jame pasakyta: "2. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai periodinėje spaudoje, grožinėje populiarioje literatūroje, vadovėliuose ir pan. vartojami adaptuoti, pritaikyti prie lietuviško tarimo."

Tam tikrais atvejais buvo leista vartoti ir originaliomis formomis bei rašyba svetimvardžius: "3. Specialios paskirties mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose ir kituose specialiuose tekstuose gali būti vartojamos ir originalios kitų kalbų asmenvardžių bei vietovardžių formos" ("Mūsų kalba", 1985, Nr. 1 (119), p. 47).

Ar reikia ponams Smetonoms aiškinti, ką reiškia specialios paskirties mokslinė literatūra? O skaitytojui tikriausiai bus suprantama, kodėl tokį nutarimą pasirašė ir nuoseklus svetimvardžių lietuvinimo gynėjas poetas akademikas Justinas Marcinkevičius.

Straipsniui labai išsiplėtus, svarstymą norisi baigti tokia išvada: tiek čia apžvelgti teiginiai, tiek ir nuošalyje palikti "postulatai" (negalima aprėpti to, kas neaprėpiama) rodo mūsų "vakarietininkų" pastangas suprimityvinti svetimvardžių vartojimo lietuvių kalboje problemą.