Gražinos skiltis

Pažeminimas

Ponia Teresė, klausydamasi Lietuvos radijo laidų, kuriose buvo kalbama apie Vilniaus taksistų plėšikavimą, džiūgaudavo, kad Klaipėdos taksistai - ne tokie. Bet aną dieną, grįžusi iš kelionės su nešuliu, ji kreipėsi į taksistus, stovinčius prie Debreceno prekybos centro. Ir nepatikėjo savo ausimis, kai išgirdo, jog už puskilometrio kelionę ji turėsianti sumokėti 10 Lt. Kitas sutiko pavėžėti už 9 Lt. Kai moteriai ir ši suma atrodė plėšikavimas, taksistas pasiūlė eiti į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę - gal kas pavėžins už dyką...
Tą puskilometrį moteris įveikė pėsčia. "Pailsėdama parsitempiau savo nešulį. Bet jaučiausi tokia pažeminta", - guodėsi ji.

Apie draugystę

Kelios dienos, kai darbe nėra vieno bendradarbio. Šiaip jau aš su juo ypatingai nebendrauju, bet štai nėra, ir trūksta.
Buvo laikotarpis, kai labai intensyviai bičiuliavausi su viena šeima - savaitgaliai sode, važiuodavome žiūrėti spektaklių į kitų miestų teatrus, maknodavome pajūriais, švęsdavome bendrų draugų gimtadienius. Keičiantis gyvenimo aplinkybėms, tie susitikimai retėjo. O paskui ir visai nutrūko, apsiribojant pasisveikinimais telefonu per didžiąsias šventes ar gimtadienius. Bet aš žinodavau - jų gyvenimas klostosi normaliai. Bet kada galėdavau pas juos užeiti išgerti kavos. Bet ta galimybe nesinaudodavau. Ir štai, kai prieš Naujuosius metus bičiulė telefonu pranešė, kad su sutuoktiniu išvažiuojanti gyventi į užsienį, kažkodėl pasijutau išduota. Ne todėl, kad būtų sukilę kokie negero pavydo jausmai (jie - į užsienį, o aš čia toliau minkysiuos, galvodama, kaip išgyventi), o todėl, kad jų tiesiog nebebus už kelių kvartalų nuo mano namų ir aš negalėsiu bet kada užsukti išgerti kavos. Nors ta galimybe ir nesinaudojau...
Šią savaitę į užsienį - tėvynę - sugrįžta gyventi dar viena bičiulė. Ir vėl - praradimo jausmas. Kol ji gyveno čia, Klaipėdoje, susitikdavome retokai. Bet visada šildė jausmas - žmogus, su kuriuo įdomu, su kuriuo išgyventos kažkokios pakilios akimirkos visuomeniniame ar kultūriniame meniniame gyvenime, visai čia pat. Ir bet kada gali susitikti, papliurpti tarsi nei apie šį, nei apie tą. O, žiūrėk, iš to "nei šio, nei to" gimė idėja jai ar man. Ir, surėmusios pečius, bandom tas idėjas įgyvendinti. Kartais ir pavykdavo. O dabar štai ima ir išvažiuoja... Ir jokie "feisbukai", elektroniniai laiškai neatstos gyvo bendravimo, kai tu matai kibirkščiuojančias akis... Kita vertus, kol toji ar tas bičiulis buvo ranka pasiekiamas, tuo nesinaudojau. Tai ko dabar purkštauju, jausdamasi tarsi išduota, praradusi.
Mėgaukimės savo bičiulių artumu. Kad nereikėtų apraudoti praradimų, kai jų nebėra greta...

GRAŽINA [email protected]