Gražinos skiltis

Tel.49 34 35 darbo dienomis nuo 10 iki 13 val.

Kalėdinės pareigos

Taip jau susiklosto, kad kalėdiniu laikotarpiu mes turime 1 000 pareigų: pasveikinti kolegas, moksladraugius, bičiulius ir t.t. Ir norim tą padaryti nuoširdžiai, su meile. Norim kažkuo pamaloninti, gal net nustebinti. Kartais tai pavyksta, kartais tiesiog fantazija krūvių nebeatlaiko ir "nulūžta". Ir, žiūrėk, Kalėdoms lipant ant nosies, esi visiškai išsekęs, be polėkio, be fantazijos. Tada atsitokėji: juk nepasveikinti liko "patys pačiausi".
Aną dieną mažoje jaukioje kavinukėje suklusau, kai maloniai besišypsanti moteris padavėjai beveik šnabždėjo - ateisianti mama, jai kavos ir keliolika gramų balzamo. Man tai pasirodė labai gražu - susėsti su mama prie stalelio, žiūrėti į gražų vaizdelį pro langą ir gal būt pasakyti per metus nespėtus ištarti žodžius. Gal dukra su mama tokius ritualus bent kelis kartus per mėnesį turi, tačiau tas paslaptingas šnabždesys apie mamos atėjimą suteikė peno apmąstymams: ar tos kalėdinės pareigos neužgožia mūsų nuoširdumo? Kaip neišsitaškyti per visokias prieškalėdines, pokalėdines vakarones, susitikimus, pasisėdėjimus ir t.t.? Tai, man regis, tai - didis menas.
Teko stebėti ir žmogų, kuris, atnešus padavėjai dubenėlį maisto, tikriausiai meldėsi, galbūt dėkodamas kam reikia. Ir spėliojau, kaip jis kalėdiniu laikotarpiu sako "ačiū" artimiausiems žmonėms už dar vienerius nugyventus metus. Turbūt lygiai taip pat susikaupęs, kaip ties tuo dubenėliu su maistu.
Norėčiau ir aš taip... Bet kažkur "išsitaškau". Ir lieka tik šventinio šurmulio nuovargis, neteikiantis peno nei protui, nei sielai. Bet neapleidžia viltis - gal šiemet sugebėsiu susikaupti ir "pačius pačiausius", kaip toji moteris savo mamą, spėsiu pasikviesti į kavinukę prie lango. Ir pokalbis bus nenuvėsęs...

GRAŽINA [email protected]