Žmogui socialinė jo aplinka yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Aplinka, kurioje praleidžiame daug laiko, padeda mums formuoti savo pasaulėžiūrą, tobulėti ir tiesiog lengviau susiprasti gyvenime. Ir kai ta socialinė aplinka, kuri yra mums tokia svarbi, bei toje aplinkoje esanti bendruomenė, kurios dalimi mes jaučiamės, yra menkinama, apkalbinėjama ir kone įžeidinėjama, natūralu, jog jaučiame kartėlį. O tokį kartėlį man, kaip ir nemažai daliai mano bendramokslių, tenka pajusti kone kasdien, kai nutariame pasidomėti, kaip sekasi mūsų gimnazijai, „Ąžuolynui“, kovoti dėl savo statuso mieste.
O to niekinimo ir apkalbų per šį rugsėjį jau būta visokių visokiausių. Todėl joms pasiekus tokį absurdo lygį, kai imama šnekėti, jog mokyklos mokytojai per pamokas tik skaito laikraščius, o daugiausiai mieste šimtukų susižeriame vien todėl, kad mokykloje būna kone dešimt klasių abiturientų, nusprendžiau, kad laikas pagaliau atsakyti į tokius komentarus iš savo, kaip moksleivės, pozicijos.
Pirmiausia norėčiau apginti mūsų mokytojus, kurie yra kritikuojami už tai, jog, gaudami pačius gabiausius, gali girtis puikiais jų rezultatais neįdėdami per daug darbo. Pati žinau ne vieną pavyzdį, kai vos atėjusiems į „Ąžuolyną“ moksleiviams, nors ir baigusiems aštuonias klases puikiais rezultatais, kartais tenka ne tik priminti jau išeitą vieno ar kito dalyko medžiagą, bet ir taisyti žinių spragas, kurių būna net itin gilių. Ir „Ąžuolyno“ mokytojai puikiai sugeba ne tik užtaisyti visas skyles motyvuotų mokinių išsilavinimo rūbe, bet ir sėkmingai padėti jiems pasiekti tokį žinių lygį, koks yra reikalingas norint puikiai išlaikyti egzaminus. Žinoma, jei moksleivis išskirtinai domisi viena ar kita sritimi, nei vienas mūsų mokyklos pedagogas nelieps jam apsistoti ties reikalaujamomis žiniomis – tokiam mokiniui visad atsiras papildomų užduočių, visada bus parekomenduota tinkama užklasinė veikla ar naudinga literatūra. Taigi, „Ąžuolyno“ mokytojai vertina visus mokinius nepriklausomai nuo jų gabumų, stengiasi dėl jų ir tikrai jaučia jiems pakankamai pagarbos, kad per pamokas ne skaitytų laikraščius, o stengtųsi kiekvienam moksleiviui duoti tiek, kiek jis nori ir gali paimti.
Antra – dėl mokinių apkrovimo darbu. Žinoma, neneigiu, kad praktiškai visose pamokose, net tokiose, kurių mokiniai dažniausiai nelaiko rimtomis, yra reikalaujama dirbti, dėl to krūvis iškart tampa didesnis nei kitose mokyklose. Bet tai, sakyčiau, ne „Ąžuolyno“, o kitų mokyklų problema. Jei mokyklos administracija ir/ar mokiniai leidžia sau žiūrėti į kai kurias dėstomas disciplinas pro pirštus, nemanau, kad galima pulti mokyklą, kuri to nedaro. Be to, jei visi čia būtų tokie „gyvenimo neturintys zombiai“ (o šiais žodžiais ąžuolyniečiai yra apibūdinami dažniau, nei reikėtų), juk visi išsibėgiotų, ar ne? Tačiau dauguma klasių, kurios turi maksimalų mokinių skaičių I gimnazinėje klasėje, tokios pat išlieka iki pat abitūros.
Dar vienas svarbus kriterijus, kalbant apie bet kurią gimnaziją, yra egzaminų rezultatai. „Ąžuolyno“ priešininkai bando sumenkinti gimnazijos pasiekimus šioje srityje sakydami, kad, kai gimnazijoje yra tiek daug mokinių, natūralu, kad ir šimtukų esti daug, kad „Ąžuolynas“ „išsirenka“ gabiausius vaikus ir, galiausiai, kad kone visi ąžuolyniečiai dvyliktokai sėdi pas repetitorius iš kitų mokyklų, kadangi juos ten siunčia savi mokytojai. Kad atremčiau pirmąjį argumentą, norėčiau palyginti „Ąžuolyną“ su kitomis Klaipėdos miesto gimnazijomis, ir, kad nekiltų skundų dėl mokinių skaičiaus skirtumų, remsiuosi tik procentais. 2012 m. valstybinį lietuvių kalbos egzaminą „Ąžuolyne“ 90-čiai ir 100-tui balų išlaikė 34% jį laikiusių abiturientų, ir tai yra geriausias rezultatas tarp Klaipėdos gimnazijų ir aštuntas geriausias Lietuvoje (skaičiuojant ir tas mokyklas, kur šį egzaminą laikė du moksleiviai). Kiti du geriausi rezultatai Klaipėdoje priklauso Vytauto Didžiojo (15%) ir Baltijos (11%) gimnazijoms. Matematikos egzamine tokiais pat puikiais balais sužibėjo 20% ąžuolyniečių, ir artimiausi jų konkurentai mieste yra „Aitvaro“ gimnazijos abiturientai su 16%. Dėl „Ąžuolyno“ geriausių moksleivių „išsirinkimo“ galima pasakyti tik tiek: kol kas Klaipėdos moksleiviai turi teisę patys rinktis, kur nori mokytis (pabrėžiu – kol kas, kol dar savivaldybė šios teisės neatėmė). Todėl ne „Ąžuolynas“ renkasi motyvuotus mokinius, o motyvuoti mokiniai renkasi „Ąžuolyną“. Ir į repetitorius mokiniai kreipiasi ne dėl mokytojų nenoro dirbti su jais, o dėl savo motyvuotumo (nes kai žinai, kad nori siekti studijų užsienyje, net ir 10 anglų kalbos pamokų per savaitę neatrodo per daug) ar noro dirbti individualiai. Taigi „Ąžuolynas“ tikrai sąžiningai užsidirba savo šimtukus ir yra nusipelnęs prestižinės gimnazijos vardo.
Bet juk ne vien pasiekimai ir pažymiai yra svarbu. Dauguma „Ąžuolyno“ moksleivių savo mokyklos nekeistų į jokią kitą- ir ne vien dėl puikaus paruošimo svarbiesiems egzaminams ir suteikiamų žinių, bet ir dėl pačios gimnazijos aplinkos. Tai, kad „mokykla valdoma demokratiniais principais“, nėra vien gražūs direktorės žodžiai – mokiniai iš tiesų gali dalyvauti mokyklos valdyme, o susivienijusių moksleivių nuomonė yra priimama taip pat rimtai, kaip ir administracijos žodžiai. Ir kadangi mes, mokiniai, jaučiamės esantys kone tokie pat mokyklos šeimininkai, kaip ir visi joje dirbantys pedagogai, esame pasiruošę ginti mokyklos garbę visomis mums prieinamomis priemonėmis, nes „Ąžuolynas“ per 45 darbo ir 16 buvimo gimnazija metų užsitarnavo tą garbę, kurią iš tiesų reikia ginti.
Rašyti komentarą