Atsiprašau, arba Atviras laiškas vyr. redaktoriui

Spaudos dienos proga - daugeliui pažįstamo Klaipėdos krašto žurnalisto Gedimino Griškevičiaus rašinys apie žurnalistų broliją.

Dažnusyk sąmoningai gyvenime leidau sau pabūti paprastu biliardo rutuliu. Kaukšt, kasdienybė į dramblio kaulo spalvos kaktą be jokių ten sentimentalių "prašau-atsiprašau". Iškyla guzas, atsiveria "sielos
stigmos" ir pasipila visokios abejonės. Dieve, betgi ačiū Tau už tai, už kiekvieną likimo spyrį į sielą ir sėdynę. Ačiū už visus skustuvo ašmenis, ėjimą-plaukimą-skridimą, negalvojant - nuskęsi, pargriūsi, susirgsi ar užmuš. Buvau ir būsiu tas neprivatizuotas paukštis, kuris sava laisviausia valia stebi, liečia, tiria aplinkoje KAS yra ir KODĖL. Visa, kas telpa sąvokoje "gyvenimo pažinimas". Vertinu nemeluotą nuoširdumą, tai, kas tikra. Net usnėtas apspjaudas. Ir apeinu tas vietas, kuriose išnyra gyvenimiškojo teatro klounai be perukų, panosėn kaišiojantys sąskaitas už vienodas galimybes, palikdami vienintelį nemeluotai elitinį dar neprivatizuotą kotedžėlį motinos įsčiose. Žemiškajame smilgų chore visi esame lygūs. Todėl labai piktinuosi, kai vienas vis tiek atsiranda mandresnis ir bando išnaudoti kitą...

Mūsų visuomenėje labai daug agresyvaus debilumo ar debilaus agresyvumo. Ne tikro kentėjimo, o stenėjimo, skaičiuojant svetimus pinigus. Nėra ekonominės krizės. Tik dvasinė. Savyje. Bedieviška, bemeilė, besąžinė, nepadori. Buvo: žmogus žmogui - bičiulis, brolis. Liko: žmogus bėga nuo žmogaus, gyvatiškai kirsdamas greta esančiam. Štai todėl privalu kiekvienam iš mūsų priešais Jūros altorių ar galingą lietuvišką luitą kuo dažniau atlikti sąžinės auditą, perrevizuoti saitus ir su mirusiais, ir gyvaisiais. Kad nevirstume gyvaisiais lavonais, kuriems terūpi lova, stalas ir tualetas...

... Geriau kantriai tverti likimo smūgį, net padėkoti už jį, negu plūduriuoti kaip užpernykščiam varnalėšos lapui sename grafų tvenkinyje nieko neveikiant, stebint, kaip "elitas" geidžia statyti kotedžus katedrose, kaip dėl supleškintų paveldo namų "sąžiningai" bylinėjamasi teismuose. Zoologijos soduose tvarkos ir santarvės daugiau nei trečiojo tūkstantmečio kapitalistėti bandančioje lietuviškoje visuomenėje. Vieni vagia, kiti - pavydi. Ir liūdniausia - vieni kitus drabsto purvu. Tai užmuša poeziją. Tai užmuša švelnumą. Ir mūsų bičiuliškus santykius, susikalbėjimo dovaną. Ir - gerumą.

Aš, gražiai girtas gyvenimu baltasis chuliganas, oficialią žurnalistinę karjerą pradėjęs Kelmės "Komunistiniame žodyje", o baigęs 2008 m. kovą radikaliai krikščioniškame laikraštyje "XXI amžius", galvoju apie tuos, su kuriais suvedė gyvenimas. Jie, kaip ir aš, galvoja, kaip atgauti lietuvišką SAVIGARBĄ.

Mes, lietuviai, savo valstybėje privalome būti garbingai gyvi net tuomet, kai iš vieno kito teliks vien vardas ir pavardė. Jeigu liks...

"Argi mus vienija tik kasos langelis?" - nuolat klausdavo kolegė "Tarybinėje Klaipėdoje" Gerda Gudjurgienė. Oi, ne. "Šiandien gyvenkime taip, kad vienas nuo kito po daugelio metų nebėgtume į kitą gatvės pusę, kad giminiškai pasišnekėtume su buvusiais bendradarbiais",- primindavo Žurnalistų sąjungos Klaipėdoje vadas Jonas Garadauskas, ir šiandien draugėn buriantis plunksnos brolius į krūvą jau tik kalėdinėms žurnalistų veteranų vakaronėms.

Ir išnyra šviesaus atminimo Vytauto Bajoro, Prano Martinkaus, Janinos Irnastaitės, Linos Statkienės, Virginijos Urbonavičienės, Albino Stubros, Gražinos Bulovaitės nemeluotai nuoširdžių, principingų, humanistiškai ištikimų klaipėdiečių žurnalistų žvilgsniai, tarsi sakantys: "Tik nebūkit gudručiai kitų sąskaita..."

Balandžio trečiąją gal valandą vėpsojau, kaip plieninai japoniški "drakonai" uoliai darbavosi, griaudami dar taip neseniai mūsų kartos akyse statytą tarsi modernią, bet tokią šaltą, besielę ir bejausmę autobusų stotį. Tas griovimo procesas jaudinančiai "vežė", nors iš principo bodžiuosi griovyba. Tuokart ji atgaivino 20 metų prisiminimus. Kai pavargęs po "Lietuvos žvejo", "Tarybinės Klaipėdos", vėliau - "Mažosios Lietuvos", "Vakarų ekspreso" leidybos ir budėjimų laukdavau autobuso į Palangą.

1988 m. kovą po gimtadienio atlydėjo slidinėdama ant ledukų su aukštakulniais Jūratė Ašmonaitė, iki vėlumos tvarkiusi korektūrinius reikalus. "Tik parvežk, Gedukai, visas ligi vienos gėles, tegul jos bus mūsų širdžių prisiminimas." Tebėra. O štai griauna šitą stotį. Bet niekas, o niekas, kaip įrodo "Vakarų eksprese" spausdinamos per žurnalistiką klaipėdiečiams atsidavusios Gražinos Juodytės "Akvarelės", nenugriaus mūsų metų, subičiuliavusių su laikraštininkais.

"Žinai, senuk, kai turėsim savo laikraštį, neklausysim jokių "gorkomų" ir "glavlitų". Rašysim, ko žmonėms reikia", - "Tarybinės Klaipėdos" sekretoriate svajodavo Gintaras Tomkus. "Gerai jau gerai, fantazuotojai, leisim kada nors savo laikraštį. Bet ar šiandien į numerį visas medžiagas sumaketavot?" - 1988 m. žiemą teiravosi cicerų ir šriftų karalienė Virginija Urbonavičienė. Jos šypseną tebematau ir gerą linkintį žodį girdžiu ir šiandien: "Klausyk, tu neblogai rašydavai eilėraščius vaikams. Duok man į "Ekspresiuką" - ragino ji, kai jau perėjo dirbti į "savo" laikraštį. Dėkojau jai už paskatinimą ir paraginimą ir 2004 m. žiemą, kai ji dar nežinojo, kad gyventi neliko ir pusmečio... Gal ir jai turiu būti dėkingas, kad išleidau jau keturias knygeles vaikams.

O štai 2005 m. "nesušaudžiau" aš į dešimtuką, rašydamas eilėraštį "Bičiuliui", tikrai niekada savo nuostatų neišdavusiam, tikrai ne švancui Gintarui Tomkui. Ir pasijutau įskaudinęs kolegą. Labai atsiprašau, Gintarai. Nors Tu gal dėl to ir nepykai.

Autobusų stotis sugriuvo, bet ekspresai į visus Lietuvos (ir ne tik) kampus teberieda. Ačiū, Gintarai, kad Lietuvos padangėje kūrybingai tebekaraliauja "Vakarų ekspresas", tarsi mūsų bendro kelio legenda, strateguojanti ir pajūrio gyventojų ateitį. "Vakarų ekspresas" nedramatina gyvenimo. Jis savo "irklininkų" tekstais, paspalvintais satyra, ironija bei humoru, daugelį priešų suartina, verčia draugais. Gražios Tau, Gintarai, ir visam "Vakarų ekspreso" kolektyvui Spaudos dienos.

Buvo: žmogus žmogui - bičiulis, brolis. Liko: žmogus bėga nuo žmogaus, gyvatiškai kirsdamas greta esančiam

Gediminas GRIŠKEVIČIUS