Atsiprašau...

Vasario 12 d. pasirodžiusiame pirmajame "Skaitytojų eksprese" paraginome atsiliepti tuos skaitytojus, kurie kankinasi ką nors įžeidę, įskaudinę ar net ir materialiai nuskriaudę, bet taip ir neišdrįsta atsiprašyti.

Mat suklydus, emocijų pagautam, labai lengva kirsti artimajam, bičiuliui ar kolegai "žemiau juostos". Dėl nebūtų nuodėmių labai lengva apkaltinti niekuo dėtą žmogų. Tačiau vėliau supratus, kad klydai, oi, kaip sunku atsiprašyti... Tad ir paraginom pasakoti savas istorijas, dėl kurių kankina sąžinė ir dėl kurių taip neramu.

Jei tam pristigtų drąsos, galite nenurodyti nei savo, nei įžeistojo vardo. Jis ar ji, be abejo, situaciją atpažins ir Jums atleis.

Po šio paraginimo prieš savaitę "Vakarų ekspresas" gavo keletą laiškų, kuriuose jų autoriai išdėstė savo sielvartus. Vieną jų, kurį parašė 27-erių Adomas, šiandien spausdiname. Beje, savo pavardės Adomas nenurodė, mat situacija, kurią išdėstė, - labai jau netikėta ir delikati. Bet redakcijoje skaitydami šį laišką pajutome pagarbą Adomui. Už tai, kad jis rado drąsos apie tai prabilti.

Lengva suklupti, sunku atsikelti...

Augau, kaip sakoma, normalioje šeimoje. Tėvai, prasidėjus Atgimimui, ne vien po mitingus lakstė, mojuodami tautinėmis vėliavomis. Jie visomis išgalėmis stengėsi dėl mūsų, trijų vaikų šeimoje.

Paprasčiausias kelias tuomet prakusti buvo kelionės su prekėmis į Rusijos gilumą arba važiuoti į Lenkiją tų prekių parsivežti ir čia, Lietuvoje, jas parduoti. Tėvai, turėdami ir valdiškus darbus, kažkaip įsigudrino juos derinti su tomis kelionėmis. Ir netgi stovėti Gariūnų turguje. Pakeliui ir į mitingus vėliavomis pamuojuoti sugebėdavo užsukti. Mes, trys vaikai, buvome palikti patys sau. Kiaušinienę išsikepti jau net aš, jauniausias, buvau išmokęs. Palikę kelis rublius mums pramisti, tėvai nelabai sukdavo galvas, kuo mes ir kaip gyvename. Netgi tuomet, kai jie būdavo namie, jie paprasčiausiai neturėjo laiko mumis domėtis. Mes to dėmesio ir nereikalaudavome. Mokėmės, kepėme kiaušinienes ir svajojome, kaip kada nors nuosavame name, dėl kurio statybos tėvai taip ardėsi, visi susėsime prie Kūčių ar Velykų stalo. Bet laikas bėgo. Namas buvo pastatytas. O prie to stalo kartu susėsti taip ir nepavykdavo. Mat tėvai toliau plėšėsi tą namą apstatyti ir įrengti...

Tėvai ir toliau mums palikdavo truputį pinigų - rublių, vėliau talonų, dar vėliau litų - maistui. Tuos pinigėlius "dozuodavo" vyresnieji sesė ir brolis. O parduotuvėse jau radosi tiek pagundų. Ypač paaugliui. Norėjau visko ir iš karto... Negaliu sakyti, kad tėvai nekreipė dėmesio, kaip mes apsirengę. Tačiau mūsų drabužiai nebuvo tokie, kokius matydavome žurnaluose, o panašių jau radosi Lietuvos parduotuvėse. Negirdėtos neregėtos cigaretės, "mobiliakai", žaidimai. Visko norėjau taip, kaip mano vyresnioji sesė atsirandančių barbių. Nors ji jau buvo išaugusi iš to amžiaus.

Mintį "prasigyventi" pakišo... laidotuvės. Į paskutinę kelionę lydėjome ne varguolį giminaitį. Krito į akis glėbiais į laidotuves velkamos egzotiškos gėlės. Pradėjau jas skaičiuoti ir "primečiau", kad jo bičiuliai ir kolegos tikrai ne šykštuoliai. Tie paskaičiavimai ir atvedė prie minties, kad galėčiau padaryti neblogą bizniuką. Juk tos gėlės ant kapų kaipmat nuvysta. O galėtų dar tarnauti. Ir prasidėjo mano kelionės į kapus. Nenoriu čia išpažinti, kaip jaučiausi nurinkdamas gėles nuo kapų... Tokio jausmo nelinkėčiau niekam. Nežinau, ką galvodavo moterėlės, kai glėbiais atvilkdavau rožes, amariles, orchidėjas ir už nedidelę kainą įbrukdavau jas parduoti. Bet ir tokios nedidelės kainos man užteko įsigyti tai, apie ką svajojau ir kam tėvai jokiu būdu nebūtų skyrę pinigų. Bet vėl - tų daiktų jokiu būdu neturėjo pamatyti nei brolis su sese, nei tuo labiau - tėvai. Na, prasidėjo nebe gyvenimas, o tikra kančia. Kapai... Moterėlės... Daiktų slėptuvė... Aš šlykštėjausi savimi ir tuo, ką darydavau. Bet vis tiek dariau...

Sustoti privertė visiškos beprasmybės pojūtis. Kartais matydavau tą patį, ką ir aš, darančius "bomželius". Bet juk jie "uždarbį" naudoja maistui. O aš? Tam, kad nusipirktą daiktą kiščiau į slėptuvę...

Jau studijavau, kai tuos daiktus iš slėptuvės išdovanojau visai nepažįstamiems žmonėms. Bičiuliams dovanoti nebūčiau drįsęs... Žinoma, apie tai, kaip jie įgyti, neaiškinau. Po dalybų labai palengvėjo. Bet ne iki galo.

Šia išpažintimi noriu atsiprašyti tų, kurių artimųjų kapus "apšvarindavau". O svarbiausia - noriu perspėti tuos, kurie kapines apiplėšinėja. Galiu pasakyti, kad neteiks jiems džiaugsmo už vogtas gėles nusipirkti daiktai. Ir kąsnis, už tuos pinigus nusipirktas, strigs gerklėje...

Atsiprašau už paauglystės nuodėmes...

Adomas